LJD Kryžiaus kelionė prasidėjo dar 2009 m. sausį ir užtruko pusantrų metų. Aplankęs visas septynias Lietuvos vyskupijas, dalyvavęs daugybėje pamaldų, palietęs ne vieną Dievo besiilginčią jauną širdį, LJD Kryžius pasiekė savo galutinį tikslą – Panevėžį. Čia jis draugėn subūrė savo aplankytuosius, taip pat tuos, pas kuriuos galbūt nespėjo pasisvečiuoti.

Dar jaunimo dienų išvakarėse prie kryžiaus rinkosi LJD savanoriai bei organizatoriai. Visi kartu meldėsi už artėjantį renginį, dalyvius, žvelgdami į Kryžių sėmėsi drąsos ir stiprybės prieš prasidedant darbams, prie jo nešė savo prašymus, atgailą, padėką. Penktadienio vakarą vyko procesija nuo katedros į nuolatinės adoracijos palapinę prie Cido arenos. Pirmasis pro katedros duris Lietuvos kariūnų rankose žengė LJD Kryžius. Jį lydėjo kunigai, vienuoliai, savanoriai ir panevėžiečiai. O pačiame iškilmingos eisenos centre – Švenčiausiasis.

Prasidėjus Lietuvos jaunimo dienoms, Kryžius visuomet buvo šalia dalyvių. LJD atidarymo metu iki Laisvės aikštės jis buvo atneštas kareivių ir atiduotas į jaunimo rankas. Jaunuolių rankų jūroje Kryžius pamažu plaukė link scenos. Visa tai nuostabiai atspindėjo, kaip Jėzus nusižemino ir nuolankiai atsidavė į žmonių rankas, leisdamas kiekvienam prie jo prisiliesti. Kryžiui pasiekus sceną visi buvo pakviesti sukalbėti maldą už Lietuvos jaunimo dienas.

Šeštadienį vakare prasidedant susitaikinimo pamaldoms Kryžius atkeliavo į Cido areną, kur jau iki pat renginio pabaigos melstis ir šlovinti Dievą rinkosi LJD dalyviai. Čia jis įsikūrė pačiame scenos viduryje primindamas, jog šio susibūrimo centre yra Jėzus. Šalia Kryžiaus nuolat būrėsi jaunuoliai, prie jo vyko šlovinimas, įvairūs liudijimai bei viso renginio kulminacija – Šv. Mišios.

Sekmadienio katechezės metu brolis Paulius Vaineikis kalbėjo: „Pažiūrėkite į Kryžių. Čia Jėzaus nėra. Ar žinote kodėl? Jis prisikėlė. Aleliuja!“. Tai daugybei maldai susirinkusių jaunuolių LJD Kryžius dar kartą bylojo apie tai, kad Kristus buvo ant jo prikaltas, numirė už viso pasaulio nuodėmes, ir prisikėlė. „Tad, jaunime, kelkis ir eik paskui prisikėlusį Kristų“ – per baigiamasias šv. Mišias kvietė kardinolas A. J. Bačkis.

LJD žurnalistė Monika Burokaitė

LJD fotografės Laimos nuotrauka

“Belaukiant Lietuvos jaunimo dienų, melsdavausi už jas prašydama, kad kiekvienas atvykęs jaunas žmogus susitiktų Kristų. Patyliukais pagalvodavau, kad mielai ir pati susitikčiau, bet tuojau pat gėdindavau save ir sakydavau sau, kad man ir taip daug malonės, kad metas tarnauti kitiems. Tad su tokiu pasiryžimu laukiau Jaunimo dienų Panevėžyje ir negalėjau tikėtis, kad susitiksiu Jėzų visiškai man netikėtose vietose ir pačiu man netikėčiausiu būdu. Bet pradėsiu nuo pradžių.

Jaunimo dienose buvau atsakinga už viską, kas susiję su scena ir jos aptarnavimu. Rinkau žmones, garso ir šviesos įrangą, sudarinėjau renginio tinklelius, rūpinausi, kad visi muzikantai parepetuotų, laiku atvyktų, kad salėje laiku užgestų šviesos, kad viskas būtų apšviesta ir įgarsinta, kad filmas būtų laiku paleistas, kad treku važiuojantys dviračiai būtų apšviesti ir dar milijonu dalykų, kurių šiaip labai ir nesimatė. Bėgiojau tris dienas su dviem telefonais ir racija rankose po Cido areną ir svajojau, kad šios dienos greičiau pasibaigtų ir galėčiau bent kiek pamiegoti…

Pirmoji diena buvo tiesiog siaubinga… Sunkvežimis su visa įranga vėlavo 5 valandas, kai pagaliau atvyko – Cido arenos darbuotojai jo neįleido, nes ta firma nuo kažkokio senesnio renginio buvo skolinga už kažką… Sugaišom dar 40 minučių, kol išsiaiškinom kame reikalas… Kai jau pagaliau sunkvežimį įleido, arena pareiškė, kad neleis statytis aparatūros per naktį, o tai reiškė, kad renginys tiesiog neįvyks! Aš tarp pokalbių telefonu pradėjau poterius kalbėti… Žinau, kad komanda irgi meldėsi už tai, kad viskas išsispręstų, aš pati vaikščiojau ir kiekvieną laisvą minutę meldžiau Jėzaus, kad ką nors darytų. Ir mūsų maldos buvo išgirstos – arena kažkokiu būdu susitarė su įrangos nuomos firma ir mums buvo leista dirbti per naktį. Ačiū Jėzau! Vyrai darbavosi iki 4 valandos ryto, ir jau kitą rytą  galėjome laiku pradėti repeticijas.

Antrosios dienos metu viskas klojosi palyginti neblogai. Tai, ko per žioplumą ar nuovargį man nepavykdavo sužiūrėti – Jėzus pačiais keisčiausiais būdais sutvarkydavo. Na, kad ir toks paprastas pavyzdys – kažkokiu man nesuvokiamu būdu sugebėjau užsakyti 2 gitarinius kubus, nors turėjau užsakyti tik vieną. Gūžtelėjau pečiais, kai pamačiau, kad stovi du, bet kai atvažiavo repetuoti grupė „Aukštyn bures“ ir paaiškėjo, kad jiems būtinai reikia dviejų gitarinių kubų, tai tada tik pakėliau akis į dangų ir padėkojau Jam, kad sprendžia tokias buitiškas problemas! Mūsų Dievas – labai praktiškas Dievas ir scenos įrangoje tikrai nusimano!

Na bet po trumpo poilsio piktasis vėl kibo į darbą. Pagrindinis šviesų režisierius Tadas apie pietus išvažiavo į ligoninę, nes kažkas staiga su skrandžiu atsitiko. Ten jį iškart paguldė, prijungė lašelinę ir buvo aišku, kad šį vakarą jis negalės dirbti. Ačiū Viešpatie, kad Tadui pasidarė blogai tik dabar, o ne naktį! Mano galva tarsi pradėjo veikti dviem režimais – darbinis režimas, kitaip tariant bendravimas su žmonėmis, kalbėjimas telefonu ir pan., ir maldos režimas – mintyse nenutrūkstanti intencijos ir maldos gija už Tado sveikatą ir už renginio sėkmę. Tiesa, Tadas dar bandė grįžti į renginį, bet netrukus vėl išvyko, nes pasidarė dar blogiau. Ačiū Dievui, renginys puikiai pavyko, viskas įvyko laiku, o Tado padėjėjas puikiausiai susitvarkė su užduotimi. Mūsų Dievas apšviečia visus kelius!

Na o didžiausias stebuklas įvyko naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Kažkas paskambino ir paprašė ateiti į biurą, aš taip ir padariau. Atėjusi nelabai supratau, kam aš ten reikalinga, nes joks posėdis nevyko, nelabai ten kas su manim bendravo, nes visi savais reikalais užsiėmę buvo. Pagalvojau, kad jeigu jau esu čia, tai pasiklausiu ar viskas tvarkoj su rytdienos katecheze. Ačiū Tau, Viešpatie, kad aš ten buvau ir kad paklausiau! Pasirodo viskas pasikeitė, atsirado daug naujų dalykų, kuriuos techniškai paruošti mums prireikė beveik visos nakties. Tikėjime ir viltyje dirbome visą naktį, kad nuostabi br. Pauliaus katechezė būtų tokia, kokią ją matėte ir girdėjote. Labai gerai žinau, kad jei ne Viešpaties apvaizda apie pasikeitimus būtume sužinoję tik kitos dienos rytą, kai jau nieko nebūtume galėję padaryti. Aleliuja!

Dar vienas panašus pasakojimas. Penktadienį ilgalaikis savanoris Andžej paklausė, ar man ko nereikėtų iš kanceliarinių prekių. Paprašiau markerių ir tuščių kompaktinių diskų. Na kodėl prašiau markerių tai žinau – man jų tikrai reikėjo, bet kodėl paprašiau tuščių kompaktinių diskų – neturiu žalio supratimo… Andžej, žinoma, jų nupirko, tai aš juos su visais daiktais ir atsivežiau į areną. Pamenu, paskui dar pakilnojau juos ir gūžtelėjusi pačiais padėjau į savo daiktų dėžę. Patikėkit, kitą dieną 2 kartus prireikė per 5 minutes “iškepti” kompaktinius diskus ir nė vienas žmogus arenoje (išskyrus mane!) neturėjo tuščių kompaktinių diskų! Sakysit, kad sutapimas? Tikrai ne, Viešpats ir tuo pasirūpino! Šlovė Jam!

Dar daug istorijų iš Lietuvos jaunimo dienų galėčiau papasakoti, nors jų reikšmę pradedu suprasti tik dabar. Žinot, iki šiol, kai kas nors man gyvenime nesisekdavo, aš labai dažnai kreipdavausi į Viešpatį klausdama „kodėl mane apleidai?“, o per šį laiką aš supratau, kad kiekvieną akimirką, kai kažkas vykdavo ne taip, kaip reikėtų, Jis nešė mane ir mano nerimą, liūdesį ir kančią pasiimdavo sau. Tom keliom dienom Jis paėmė iš manęs visas baimes, nes tikrai jaučiausi, kad nėra neįmanomų dalykų. Nepaisant didžiulio nuovargio mes mokėjome vieni kitus palaikyti, vieni kitiems nusišypsoti, netgi pasitarnauti. Esu dalyvavusi ir dirbusi daugybėje renginių ir, patikėkit, dar nemačiau nė vieno renginio, kur komanda taip sutartų! Ir tvirtai žinau, kad to negalėtų būti, jei Jėzus nebūtų komandos narys.

Po visko, kai jau išsimiegojau ir atsigavau atėjo supratimas, koks nuostabus dalykas su manimi atsitiko. Aš supratau, kad pati to nejausdama, visas tas dienas aš kovojau kovą kartu su Jėzumi, kad Jaunimo dienos įvyktų. Ir nors stengiausi, kad jaunimas sutiktų Jėzų, aš pati stovėjau petys petin su Juo ir kažkokiu man sunkiai suprantamu būdu leidausi vedama ir nešama Viešpaties. Pirmą kartą gyvenime aš sutikau Jėzų ne žiūrėdama į Jį, bet žiūrėdama ta pačia kryptimi su Juo. Aš šlovinu Viešpatį už tą privilegiją ir dovaną tarnauti Jam ir žmonėms. Dabar viskas ką galiu, tai tik suklupti prieš Viešpaties kryžių ir pasakyti „ačiū“.

Nebe debiutinis logotipas

„Kelkis ir eik“ logotipas jau nebe debiutinis S. Knezekytės darbas Lietuvos jaunimo dienose. „Nesinorėjo vėl laimėti, kad nebūtų pasikartojančios autorinės stilistikos. Norėtųsi, kad kurtų jaunesni žmonės – juk dar keletas metų ir pati savo amžiumi netiksiu jaunimo dienoms,“- kalbėjo autorė, sutikusi dalyvauti konkurse, nes pati yra tikinti, todėl ir tema nebuvusi jai svetima. Logotipo idėja gimė beskaitant Šv. Rašto eilutes, kuriose rašoma, kaip paralyžuotasis nuleidžiamas pro praardytą stogą. Ši scena sukėlė aliuziją į ištiestą ranką.

Pasak S. Knezekytės, žalia – žemės spalva, senas simbolis, tinkantis žmogiškumui išreikšti. Dieviškumą iš tiesų turėjusi atspindėti auksinė, kuri yra ir Šv. Dvasios spalva, tačiau ji atrodžiusi kiek per solidi, o be to oranžinė tikusi dėl ryškesnio efekto. Tik ten, kur liečiasi viena į kitą ištiestų rankų pirštų galiukai ir oranžinė, ir žalia šviesėja tapdama geltona.

Vieninga scenografija

Scenografijos savanorių komandos darbas buvo matomas visose programos dalyse, pradedant atidarymu ir baigiant beveik vien rankomis darytomis padėkomis savanoriams. 20 savanorių stengėsi, kad viskas būtų gražu ir stilinga, todėl teko padirbėti daugiau valandų negu buvo numatyta. Keli žmonės darbavosi dar neatvykus į Panevėžį, likus 3 mėn iki Lietuvos jaunimo dienų.

Kuriant renginio scenografiją, apėmusią tiek erdvės apipavidalinimą, tiek plakatų, atmintinių ir lankstinukų dizainą, atspirties tašku buvo logotipas. Akcentuotos pagrindinės spalvos vienijo skirtingas erdves – adoracijos palapinę, miesto aikštę, Cido areną. Iš logotipo nužengusias rankas buvo galima matyti prieš renginį vykusių savanorių pamaldų metu (visi savanoriai gavo po žalią rankutę, ant kurios surašė savo intencijas, vėliau šios rankutės buvo sudėliotos į vieną didelę ranką) bei šlovinimo vakarą siaučiančių nuotaikos savanorių rankose.

Centre – kryžius

Pagrindinis visų jaunimo dienų simbolis – tai kryžius. „Iš tiesų ir mūsų gyvenimo centre yra kryžius – jį nešiojame, visos tarnystės yra savotiškas kryžius, – mintimis dalijosi O. Barakauskaitė. – Todėl ir stengėmės jį parodyti.“

Cido areną puošė 16 m ilgio ir 8 m pločio medžiaga, visą naktį specialiai LJD siūta savanorės Juditos rankomis. Pradinė idėja buvo tiesiog pakabinti draperiją, kuri atrodytų šventiškai, jaunatviškai ir atspindėtų logotipą. Tačiau galutinis rezultatas – savotiška vėliava, kurios centre – auksinis kryžius. Nors medžiaga užstojo sceną vienam sėdinčių dalyvių sektoriui, tai pasitarnavo kaip šiek tiek atribotos, meditacinės erdvės kūrimui.  Pasak O. Barakauskaitės, tie, kurie norėjo tiesiog klausytis muzikos, o ne stebėti šėlstantį jaunimą arba ieškojosi ramesnės vietos pasikalbėti su kunigais, rinkosi šią erdvę.

LJD žurnalistė Ugnė Kraulaidytė

Nuotraukos LJD fotografų Mindaugo ir Donato

Paklaustos, kodėl renginio vieta buvo pasirinktas būtent Panevėžio miestas, pašnekovės juokėsi, jog prieš trejus metus Klaipėdoje vykusiose Lietuvos jaunimo dienose daugiausia svečių buvo būtent iš Panevėžio, tad buvo nutarta jam suteikti privilegiją rengti šventę.  Tai proga susitelkti ir kartu veikti miestiečiams, atgyti religinei bendruomenei. Tai buvo matyti per LJD Panevėžyje.

Roberta teigė, kad jaunimo dienoms skirti renginiai atgaivino parapijų veiklas, suteikė galimybę pakeisti miestiečių požiūrį į jaunimą, ypač keitėsi jaunimo organizacijų požiūris. Jos renginio idėją sutiko pozityviai. LJD tapo galimybe atgyti ir pajaunėti pačiai Bažnyčiai. Panevėžietės teigimu, renginio tikslas – evangelizuoti, buvo pasiektas. Įgyvendinti renginį labai padėjo savanorių būrys, iš kurių 160 – Panevėžyje gyvenantis jaunimas. ,,Tai galimybė pakeisti požiūrį į stereotipais apipintą žiniasklaidos formuojamą Panevėžio įvaizdį,“ – sakė R. Daubaraitė.

M. Vyskupaitienė įvardijo ir bendrą Lietuvos jaunimo dienų tikslą – sukviesti jaunus žmones tam, kad jie išgyventų bendruomenės patirtį, sustiprintų tikėjimą. Tai galimybė jauniems žmonėms sustiprinti vieniems kitus, liudijant savo tikėjimą ir tęsti savo gyvenimą su tikėjimu ir Kristumi. Jaunas žmogus savo vidiniame pasaulyje kovoja kovą pats su savimi – vertybės, kurias jis puoselėja, prieštarauja aplinkai, kurioje jis gyvena ir tam, ką ji jam siūlo.

Lietuvos jaunimo dienų temą ,,Kelkis ir eik“ organizatoriai brandino apie metus laiko. Ši Lietuvos jaunimo dienų tema buvo pasirinkta ne be reikalo, ji atspindi šių dienų jaunimo aktualijas: draugystę, meilę, pasitikėjimą ir daug kitų vertybių.

,,Ji atsirado tarsi Dvasiai padvelkus“, – sako M.Vyskupaitienė. Ją palietė pasirinktos Evangelijos ištraukos veikėjų – keturių draugų pavyzdys. Juk šiuolaikinis jaunimas tikrą, nuoširdų draugą sutinka retai. Tikra, nuoširdi, ištikima draugystė jaunam žmogui mažai pažįstama. Ypač žmonėms, kurių situacija nėra įprasta: pavyzdžiui, paralyžiaus sukaustytiems. Būtent keturių draugų pavyzdys tarsi sukūrė Lietuvos jaunimo dienų 2010 temą.

Pradžioje siūlomų temų buvo ne viena, galiausiai liko dvi: ,, Kelkis ir eik“ ir ,,Tiesa padarys jus laisvus“. Jaunimas internetinėje erdvėje galėjo balsuoti už jiems labiau patikusią.   Vyskupai labiau pritarė temos pavadinimui ,,Tiesa padarys jus laisvus“,  kuri siejosi su Padėkos už laisvę metais. Tačiau jaunimas tarė savo žodį, balsavo už ,, Kelkis ir eik“. Vyskupai  galiausiai pritarė jaunimo sprendimui.

Apsisprendus dėl Jaunimo dienų temos pavadinimo buvo paskelbtas konkursas renginio logotipui bei himnui sukurti. Buvo pateikti reikalavimai, kurių laikytis turėjo tiek himno tiek logotipo kūrėjai. Galiausiai organizatoriai rinkosi iš dešimties himno ir dviedešimt aštuonių logotipo variantų. Buvo išrinkti nugalėtojai – logotipas, kurio autorė Silvija Knezekytė ir himnas, kurį sukūrė Justina Mikulytė ir Darius Žukauskas.

Pašnekovės atskleidė šiek tiek pasiruošimo renginiui detalių. Kiekvienose Lietuvos jaunimo dienose galima atrasti ką nors naujo programoje. Šie metai ne išimtis: į programą įtraukta katechezė, kurios idėja pasiskolinta iš Pasaulio jaunimo dienų. ,,Labai  svarbu perpasakoti jauniems žmonėms, ką reiškia Šventų Mišių auka. Net jei esi nepraktikuojantis katalikas, į bažnyčią nueiti tenka. Todėl svarbu žinoti, kas ten vyksta. Norisi, kad jauni žmonės labiau pamiltų tikėjimą ir būtų aktyvesni,“ – sakė Margarita. Nauja ir tai, jog piligrimais rūpinosi ir nuotaikos savanoriai, pagelbėję nedrąsiausiems piligrimams įsijungti į programą. Taip pat nauja šeštadienio vakarinės programos dalis, kurios šį kartą negalima vadinti koncertu, tai šlovinimo, maldos giesmėmis vakaras. Taip pat pirmą kartą Lietuvos jaunimo dienose dalyvavo ir jaunimas iš Rytų Europos šalių -  tremtinių vaikaičiai, kurie jau nekalba ir neskaito lietuviškai.

Vyskupas Jonas Kauneckas jiems visiems padovanojo po Naująjį testamentą, išverstą į lietuvių kalbą, kad tai juos paskatintų mokytis lietuvių kalbos, galbūt ateityje jie norės grįžti į  Lietuvą. Tai pirmas žingsnis į tikrosios krikščionybės puoselėjimą ir vertybių puoselėjimą. Sunku nešti nešti krikščionybę į tuos kraštus. Trylika jaunuolių neatvyko, nes jiems buvo prigrasinta, kad gali netekti darbo vietos, nebuvo suteiktos vizos išvažiuoti iš šalies. Šeimos, turėjusios juos priimti labai liūdėjo, kad negalės priimti svečių. Taip pat dalyvavo ir jaunimas iš Jungtinių amerikos Valstijų – išeivių vaikai.

Apgyvendinimo šeimose idėją organizatoriai pasiskolino iš Taize bendruomenės brolių. “Panevėžyje neturime tiek daug vietos mokyklose, kad galėtume priimti visus norinčius atvykti, – kalbėjo Roberta. – Po jaunimo dienų Klaipėdoje buvo daug gerų atsiliepimų apie šeimas, priėmusias svečius, nusprendėme pabandyti ir mes. Šeimos, apgyvendinusios svečius, labai pagelbėjo, jose gyveno apie tūkstantis jaunųjų piligrimų.”

Prabėgus vasarai, rugsėjo mėnesį organizatoriai rinksis į posėdį, skirtą aptarti įvykusias Lietuvos jaunimo dienas 2010. Taip pat bus aptariami Lietuvos jaunimo dienų, įvyksiančių po trejų metų, darbai.

Už nuostabų reginį turime padėkoti apie trims dešimtims renginio organizatorių, septyniolikai ilgalaikių savanorių ir dešimčiai koordinatorių Panevėžio mieste, kurie beveik trejus metus ruošė šventę tikinčiam jaunimui.

LJD žurnalistė Asta Kurganovaitė

4 dienos iki LJD

3 dienos iki LJD

2 dienos iki LJD

1 diena iki LJD

12 valandų iki LJD

viena valanda iki LJD

Nuotrauka LJD fotografės Justinos

„Pačios LJD man patiko vien dėl darbo maitinimo sektoriuje. Smagu kiaurą dieną sandely tąsytis ir žinoti, kad kažkas dėl tavo triūso bus pasotintas kūniškai (dvasinį maistą dalinti palikom Dievuliui )“ (Briedis)

„Nemaniau, kad tie judesiukai, kurie buvo apmokomi per internetą prieš renginį, bus įgyvendinti taip masiškai “ (Rūta)

„Buvo taip šaunu. Ten tiek jūsų, kerzuotų ;D LJD buvo vienas geriausių renginių mano gyvenime “ (Different)

„Viskas susiklostė puikiai, tiek renginys, tiek vidinės emocijos, tiek supę žmonės – viskas buvo liukso klasės.“ (Stan)

„O to vaikinuko, kuris NUSKRIDO nuo scenos tikrai gaila, ir labai juokinga buvo, kai Mantvis pasakė “Dievas tave myli”…“ (Goštauta)

„Labai patiko jog ir tikintis jaunimas gali vienytis… ^.^ Fantastiškas vaizdas kai tūkstančiai šlovina Tą, kuris to vertas (+ jog Lietuvoje tokį vaizdą pamatant gali manyti kad pamatei stebuklą) ..“ (Saule)

„Viešpats suvedė mus, galima sakyti visiškai nepažįstamus, į vieną vietą, davė viską, o mums tik reikėjo pasiimti. Ir žinote ką? Pasiėmėm, pasiėmėm viską ką Jis siuntė. Matėme vienas kitą tokius, kokie iš tikrųjų esame – be jokių kaukių. Paprastus – su savo skausmas ir su savo džiaugsmais, kuriuos suprasdavom be žodžių nors buvo ir daug lakstymo, mažai miego, bet mes buvom vienoje saujoje – persipynę vieni su kitais. Pakliuvome į tikėjimo virtuvę, po kurios vėl degam, vėl keliamės ir einam. Mes nebeturim fobijų – nes mes turime vienas kitą.“ (KęstUtisŽ)

„Na ir toks juokingesnis buvo, kai 3 paaugliukai bėgo pas merginas. Du išvijom, trečias išėjo sunkiau, ir paliko miegmaišį pas merginas. Tai įsiroviau į tą salę su kerzais, atėjau ir sakau: kur miegmaišis? Tai išvadino vaiduokliu, liepė kitą kartą nusidažyt veidą baltai ir skleisti baisius garsus. Pažadėjau “ (Miglovara)

„Parvažiavau namo su plačiausia šypsena, nors ir vos vos gyva. Miegoti teko penkiolika minučių, kavos puodelių gerti n + k, bet dėl šito renginio buvo verta!
Ačiū organizatoriams, savanoriams (savanoriai – gražūs žmonės ) ir visiems visiems, o ypač Jam, pakvietusiam keltis ir eiti!“ (Kristė)

Komentarus surinko ir parengė forumo narys Simonas Bendžius

Jaučiu išgyvenusi tikrą tikėjimo šventę, nuostabų įvykį, kurio metu galėjau stebėti atsivertimus, išgyjančias širdis, jaunus ir jau seniai tikinčius krikščionis, Dievo Tautą… Tai buvo puiki proga liudyti savo tikėjimą ir dar labiau užsidegti noru skleisti Gerąją Naujieną… Juk tomis dienomis mums skiepijo – Jo NĖRA ant Kryžiaus, Jis PRISIKĖLĖ . PRISIKELK ir Tu, EIK gyvenimu skelbdamas Jo Meilę!!! Išties, juk taip lengva gyventi Dievo Meilėje!! Vis naujai tuo įsitikinu!

Esu laiminga, kad būdama dalyve prisidėjau prie LJD „kūrybinės virtuvės“ – pasirodėme su pantomimo trupe bei atstovavome Kauno arkivyskupiją. Gera buvo lakstyti užkulisiais, repetuoti, stebėti dirbančius organizatorius, savanorius, justi jų darbą, pagalbą… Išgyvenau galingą bendrystę per darbą dėl Dievo ir  Jo Žmonių.

Tas dvi dienas stengiausi kuo daugiau pagelbėti malda, buvimu, apkabinimu, būti Dievo rankomis naujai įtikėjusiam ar suklupusiam.

Nuostabiausias man buvo Kryžius, aplink kurį sukosi visi LJD įvykiai, kuris beveik dvejus metus keliavo aplink Lietuvą, ragino širdis maldai, būrė susirinkti, kvietė jaunimą, o šį savaitgalį tapo mūsų šventės centru… Kas nuostabiausia – ant Kryžiaus nebuvo Kančios… Kryžius, švelniai apšviestas išnirdamas iš arenos prieblandos, lyg švyturys liudijo Kristaus gyvavimą… Jėzus nebesikankino ant Kryžiaus, bet buvo nužengęs į mūsų tarpą – kiekvieno veide, širdyje ir prote buvo Jis!!!

Didelį įspūdį paliko šlovinimas, ta gyva į dangų kylanti giesmė Dievui, malda melodijoje… Stipri buvo nuolat šalia mūsų vykusi Švč. Sakramento adoracija. Nuostabu buvo regėti, kaip jauni žmonės adoruoti ateina pirmą kartą ir iš pradžių būna šiek tiek sutrikę, bet jau greitai priglunda prie Viešpaties ir atiduoda Jam savo gyvenimus…

Sujaudino išpažintis. Pačiai man jos dar nereikėjo, bet malonu buvo stebėti gausybę kunigų ir pas juos plūstantį jaunimą… Cido arenoje tikrai tvyrojo Dievo Gailestingumo dvasia!!!

Stipriai sujaudino akimirkos, kai visi kartu atlikome LJD himną, kartu šokdami… Tuo metu arenoje tikrai buvo kupina Šventosios Dvasios

Visų LJD metu sakyti mokymai, temos, liudijimai, homilija ir katechezė buvo galingi elementai, atgaivinę mano protą ir širdį. Tikiu, kad tiems, kurie tikėjimo Tiesas girdėjo pirmą kartą, tai buvo raginimas pakilti iš dvasinio apsnūdimo… Tikiu, kad daugelis iš ties pakilo – kaip vieningai dalyvavome Mišiose, giedojome ir meldėmės… Vieningai vienas su kitu, bet svarbiausia – vieningai su Dievu…

Esu maldoje už visus mus, kurie skirtingais būdais prisilietėme prie LJD… Tegul mūsų gyvenimai būna ĖJIMAS, mokantis kitus KELTIS…

Eglė Karpavičiūtė, Kauno Pal. Jurgio Matulaičio parapija

Nuotraukos LJD fotografių Laimos ir Kamilės



Jo gyvenimo istorija prasidėjo maždaug prieš keturiasdešimt metų, kai daugelis iš mūsų dar nebuvome gimę. Būdamas mažas berniukas, kaip ir visi, jis turėjo daug svajonių, troškimų. Svajojo būti žurnalistu, turėti daug draugų, gyventi laimingą gyvenimą, bet… nuo mažens turėjo negalią. Žiūrėdamas į savo gyvenimą, jis liūdėjo, nes galvodavo: „ Tomai, tu svajoji. Tu kažko nori, bet žiūrėk: tu nieko negali…“

Kai jam buvo dešimt metų, Tomas ėjo pirmosios Šv. Komunijos. Jį ruošė labai gera, šventa vienuolė. Ji patarė, kad jis melstų Jėzaus ir prašytų malonės. Tomas ir meldėsi: „Jėzau, išgydyk mane! Aš noriu pagyti.“ Praėjo keli metai. Sukakus keturiolikai, kaip kai kuriems sėdėjusiems arenoje, jis jautė bendraamžių džiaugsmą ir laimę, o pats sėdėdavo savo kambarėlyje ir jausdavosi be galo liūdnas… Jis pyko. Sakė: „Nėra jokio Dievo, nes aš nelaimingas… Ir nevaikštau. Visi linksminasi, myli, o aš nieko neturiu.“ Ir jis nebetikėjo.

Kai Tomui sukako dvidešimt, jis priėmė į savo gyvenimą Jėzų. Ir, labai įdomu, dabar jis sako: „ Ave vita!“ (Sveikas, gyvenime!). Praėjus tiek laiko, mažasis berniukas, kuris tiek troško, viską gavo iš Dievo! Beveik visos jo svajonės išsipildė: „Kažkokia prasme aš dabar vaikštau, nes išgirdau šiuos žodžius: „Kelkis ir eik!“. Gyvenimas – nuostabus! Ir tik dėl to, kad Jėzus atėjo į mano gyvenimą,“ – liudijo Tomas.

Kiekvieną jaunuolį, sėdintį arenoje T. Viluckas drąsino: „ Prieš jus – visas gyvenimas. Jis nuostabus ir jis jūsų laukia.“  Jei jis, valdydamas tik du pirštus, yra laimingas ir daug gali, tai kiek galime kiekvienas iš mūsų? Jei tik mes būsime su Jėzumi. Niekas kitas neužpildo svarbiausio – sielos troškimo kažko daugiau. Ir tą „daugiau“ mums suteikia Jėzus. Jis dovanoja Bažnyčią. Nors bažnyčiai šiais laikais nėra lengva, bet labai svarbu tai, kad Bažnyčia esame mes. Ir mes jai galime daug duoti.

Bažnyčioje Tomas atrado bičiulius, artimus žmones. Taip pat išmintį, meilę, tiesą – tai kas svarbiausia žmogui, kad jis būtų žmogumi. Bažnyčioje išgirstame žodžius: „Kelkis ir eik!“. Tomas tai liudija kiekvienam iš mūsų: „Čia mes galime eiti. Eiti drauge. Tad eikime!“.

LJD savanorė Rūta Jurkšaitė

Nuotrauka LJD fotografo Justo

Brangus jaunime,

šiemet įvyks penktosios Lietuvos jaunimo dienos, kurių globėjas yra šv. Kazimieras, o tema – Jėzaus ištarti žodžiai paralyžiuotajam: „Kelkis ir eik!“ (Mt 9, 6). Šis jūsų susitikimas, kurį kviečiu išgyventi kaip malonės įvykį, taip pat yra pasirengimo etapas būsimoms Pasaulio jaunimo dienoms, kurios vyks Madride 2011 metų rugpjūtį.

Evangelija (plg. Mt 9, 2–8) pasakoja apie paralyžiuotąjį, kurį ant neštuvų atnešė pas Jėzų išgydyti. Jėzus, matydamas tikėjimą tų, kurie atnešė ligonį, išklauso jų prašymą ir pirmiausia atleidžia nuodėmes, o po to išgydo, šitaip duodamas ženklą tiems, kurie piktinasi Juo ir Jo galia atleisti nuodėmes. Šis paralyžiuotasis, apie kurį kalba Evangelija, yra žmogus, kuris negali pats vaikščioti, kuris visiškai priklauso nuo jį nešiojančiųjų. Jis nekalba, neprataria nė žodžio, netgi, regis, nėra pajėgus išsakyti prašymo. Jėzus priima šį žmogų ir visiškai pasirūpina juo: dovanoja tai, kas yra brangiausio – nuodėmių atleidimą. Tai savo ruožtu paruošia žmogų širdies išgydymui; ir, apreikšdamas savo galią atleisti nuodėmes, Jėzus išgydo ligonio negalią ir sugrąžina orumą bei savarankiškumą.

Ši Evangelijos ištrauka labai aiškiai parodo, kaip Jėzus pasirūpina kiekvienu iš mūsų. Kas iš tikrųjų gali teigti, kad neturi negalių? Kas gali pasigirti, kad jam nėra reikalingas gydantis Viešpaties žodis? Kiekvienas žmogus savo viduje yra nuodėmės sužeistas ir dėl to jam yra reikalingas išgydymas ir išganymas. Mes buvome pristatyti Kristui tarpininkaujant kitų žmonių tikėjimui. Dėka tikėjimo tų, kurie buvo pirma mūsų, Kristus nukreipė savo mylintį žvilgsnį į mus ir išlaisvino iš mūsų nuodėmės. Mes patyrėme nutolimo nuo Viešpaties vargą, todėl galime suvokti Jo atleidimo didybę, – atleidimo, kuris sugrąžina mums malonę, trokšta išgydyti mūsų širdį ir suteikti naują galimybę kurti gyvenimą ant Viešpaties žodžio.

Brangus jaunime, krikščionybė – tai visų pirma Kristaus patyrimas! Jeigu iš tiesų susitinkame su Juo, mūsų gyvenimas iš esmės pasikeičia, nes suvokiame, kad mums reikalinga Jo meilė; suprantame, kad Jis mus myli – net ir tuomet, kai atsukame Jam nugarą. Suvokimas, kaip Jis mus pamilo, kad net savo gyvybę paaukojo ant Kryžiaus, užtikrina, jog galime tikėtis Jo atleidimo. Tai yra uola, ant kurios reikėtų kurti visą mūsų gyvenimą, tvirtas atramos taškas, kuris leidžia ištverti bet kokius išbandymus: mūsų nuodėmių suvokimą, kančią, drąsos netekimą.

Evangelistas Matas pabrėžia, kad Jėzus pažįsta žmogaus širdį (plg. Mt 9, 4). Jis žino, kad esame trapūs ir nepajėgūs patys pakilti iš savo menkumo, tačiau Jis žino ir tai, kad trokštame Jo meilės. Todėl Jis kartoja ir mums: „Kelkis ir eik!“ (Mt 9, 5), tavo nuodėmės tau atleistos. Atleidimas, kurį gauname iš Viešpaties per Susitaikinimo Sakramentą, yra krikščioniškosios patirties šerdis; jei iš tikrųjų jaučiame Jo atleidimo poreikį, jei esame pasiruošę susitaikyti su Juo, tai tikrai galime sakyti, kad susitikome su Viešpačiu.

Brangus jaunime, Viešpats jus myli ir laukia jūsų meilės atsako. Jis kviečia jus visiškai paaukoti savo gyvenimus ir kviečia visus – kiekvieną pagal nepakartojamą jo pašaukimą – būti Jo mokiniais. Jis kviečia visus su nuolankiu paklusnumu sekti ir liudyti Jį, nukryžiuotą ir prisikėlusį. Tobulėjimas, jei vadovaujamės tikėjimo logika, reiškia atsisakymą save iškelti į centrą ir pasirinkimą gyventi pagal Evangeliją, net jei kartais dėl to reikia eiti prieš srovę. Su džiaugsmu priimkite kvietimą mylėti Jį labiau už viską ir tarnauti Jam artimuosiuose!

Jūs, brangieji, išgyvenate jaunystę – amžių, kai turite didžių lūkesčių, maitinamų atradimu tų dovanų, kurias Dievas dosniai dalija. Tai yra laikas, kuomet klausiama apie autentišką gyvenimo prasmę. Šiuo gyvenimo tarpsniu atverkite širdis Dievui, nes Jis vienintelis gali suteikti gyvenimui prasmę. Tai Jis mus sukūrė, paskyrė būti visuomet su Juo; šioje žemiškoje piligrimystėje esame kviečiami mylėti Jį laisvai ir su džiaugsmu, o tai gimsta iš tikėjimo ir vilties. Priimkite meilės planą, kurį Dievas paruošė kiekvienam iš mūsų! Su pasitikėjimu prašykite Jį, kad apšviestų ir leistų suprasti, kokiam gyvenimui Jis jus kviečia. Pasitikėkite Jo meile ir išdrįskite entuziastingai priimti tuos planus, kuriuos Jis yra jums paruošęs. Būkite pajėgūs atsakingai pasirinkti, ir tai leis panaudojant jūsų talentus patenkinti laimės troškimą. Žvelkite į šv. Kazimiero ir visų šventųjų pavyzdį; jie, Dievo vedami, priėmė Jo žodį, kūrė savo gyvenimą ant Jo meilės uolos. Mergelė Marija, Lietuvos Karalienė, jus tegloboja. Lieku su jumis maldos vienybėje ir nuoširdžiai jus laiminu.

Popiežius Benediktas XVI

Nuotrauka www.catholicleader.com.au