Žurnalistas, barstantis „aštrius prieskonius“

Panevėžyje vykusių Lietuvos jaunimo dienų (LJD) savanoris A. Dauknys visų pirma padėjo viso pasaulio tikintiesiems sužinoti apie Lietuvoje vykstančią šventę. Karščiausios naujienos buvo pranešamos per Vatikano radiją, kurios bendradarbis Lietuvoje ir yra kun. Algirdas Dauknys. Pasak dvasininko, ši tarnystė jam leidžia nešti viltį. Be to, dalyvauti žurnalistikoje – tai labai įdomi ir naudinga patirtis.

Kunigas pasakoja, kad kartais gyventojai jo laukia kaip žurnalisto dėl liaudiškai tariant „aštriųjų prieskonių“ barstymo ir savo kritiško požiūrio į komentuojamus įvykius. „Žurnalistas yra tas žmogus, kuris moka įžvelgti tam tikrą intrigą, paradokso meną. Kai klausimas yra pateikiamas problematiškai, tada žurnalistas yra ir geriau išklausomas. – tvirtina A. Dauknys. – Tie „aštrieji prieskoniai“ – tai liaudiški išsireiškimai. Todėl yra svarbu kalbėti žmonių kalba, mokėti juos cituoti.“

Patirtis – užsienyje

Į klausimą, kaip derina kunigystės pašaukimą ir žurnalisto pareigas, A. Dauknys teigia, kad pirmoje vietoje visada eina jo kaip kunigo įsipareigojimai, o tik laisvu laiku jis užsiima žurnalistika. Panevėžio radijo stotyje „Pulsas“ jau 10 metų dirbantis dvasininkas turi studiją ir, galima sakyti, didelį savanorių tinklą. Žurnalistiniams jo sugebėjimams padeda formuotis buvusios studijos Liono universitete ir ten organizuoti simpoziumai.

A. Dauknys labai džiaugiasi įgyta patirtimi, tačiau kartu pripažįsta, kad jį, deja, liūdina mūsų šalies žurnalistų žinios – jiems dar reikia daug ko išmokti, o universitetai, deja, to padaryti negali suteikti: „Labai svarbios yra deontologinės ir etinės problemos, apie kurias čia nieko negalime sužinoti… Pranešime būna neigiamų ir teigiamų eilučių balansas. Todėl yra svarbi intencija, nes neutralių pranešimų nebūna.“

Vis dėlto, kun. Algirdas nėra baigęs žurnalistikos! Tiesiog studijuodamas Briuselio teologinių studijų institute, jis susipažino su tokiais žurnalistais kaip, pavyzdžiui, Dž. Makenna. „Žinojimas juk netrukdo. Be to, užsienio universitetuose tokių studijų kaip „žurnalistika“ net nėra. Tai yra tik specialybė…“ – aiškina dvasininkas.

Kalbėdamas apie užsienio žiniasklaidą, taip pat jis pastebi, kad kai kuriuose kraštuose žurnalistika, deja, yra nuperkama ir ja nepasitikima. Kartu lietuvis džiaugiasi, kad vis dėlto yra tokių žurnalistų, kurie net gyvybę paaukoja dėl tiesos ir vilties žodžio.

Jaunimas neleidžia pasenti

Panevėžyje vykusiose Lietuvos jaunimo dienose (LJD) kunigą A. Dauknį buvo galima pastebėti besisukiojantį tiek tarp savanorių, tiek ir tarp dalyvių. Paklaustas dvasininkas, ką jam reiškia šios jaunimo dienos, jis tvirtina, kad labai daug ką. „Juk kažkada pats buvau jaunas. Nors tuomet tokie renginiai buvo draudžiami, bet nereiškia, kad jie nevykdavo. Buvo organizatoriai ir draugijos, kurios padėjo jaunimui keliauti po Lietuvos šventoves ir kitas svarbias vietas, dalyvauti įvairiuose susitikimuose. Taip buvo liudijamas tikėjimas“, – prisimena dvasininkas.

Kunigas taip pat prisimena ir pirmąsias lietuvių keliones į pasaulio jaunimo dienas „Į Čenstachovą Lenkijoje 1991 m. važiavo net aštuoni autobusai. Tik atgavus nepriklausomybę valdžia mums suorganizavo visą traukinį kelionei į Budapeštą… Tiek jaunimo nutempėm! – džiūgavo dvasininkas. – Jaunas žmogus natūraliai ieško džiaugsmo. Todėl būti kartu su jaunimu ir eiti šalia jaunų žmonių, kai tave priima, reiškia – kad ir pats nesensti.“ Nenuostabu, kodėl A. Dauknys – vienas populiariausių kunigų Panevėžio vyskupijoje, yra nuoširdus jaunimo globėjas ir patarėjas.

Dvasininkas aiškina, kad jis būtų linkęs koreguoti Lietuvos jaunimo dienų istoriją. Pasak jo, jaunimas nuo pat 1989 metų keliavo į jaunimo dienas užsienyje: „Pavyzdžiui, lietuviai jau dalyvavo šventėje Santiago de Compostela mieste Ispanijoje. Tai buvo pirmas kartas už „geležinės uždangos…“

Linkėjimai jaunimui

Lietuvos jaunimo dienų savanoris kun. Algirdas Dauknys džiaugiasi, kad šiomis dienomis jauni žmonės jaučia, jog bendra jų malda gilina paties jaunimo maldos sampratą. Visiems LJD dalyviams, savanoriams ir kiekvienam panevėžiečiui dvasininkas linki: „Branginkit šią jaunų ir gražių žmonių prasmės ieškojimo patirtį. Neiššvaistykit ir neišbarstykit jos taip greitai!“

Kalbino LJD žurnalistė Rūta Jurkšaitė

Paįstrio aerodromas išsiskyrė ne tik jame saugomais lėktuvais ir kartais pasirodančiais lakūnais. Prieš pat LJD atidarymą čia prie siuvimo mašinos dirbo mergina. Ji siuvo didžiulį plakatą su užrašu „Sveikas jaunime!“, kurį per šventės atidarymą danguje dalyviams išskleidė kunigas – karinių oro pajėgų kapelionas Virginijus Veilentas.

Jaunimą pasveikino iš dangaus

Visam veiksmui Paįstrio aerodrome ir virš jo vadovavo kunigas. Paruošus ir prikabinus plakatą, ausis pasiekė komanda: „Nuo sraigto!“ ir lėktuvas pakilo į dangų… tik radijo ryšys jungė žemę ir dangumi skriejantį pilotą V. Veilentą. Lygiai vidurdienį maždaug 200 metrų aukštyje virš Panevėžio Laisvės aikštės praskridęs kunigas sužavėjo visus LJD dalyvius netikėtu sveikinimu, o kartu ir nežinomais dvasininko pomėgiais.

„Prie plakato rengimo prisidėjo daugybė žmonių – ne tik žmogus, jį išskleidęs danguje, – pasakojo kunigas. – Idėja kilo LJD organizatoriams, vėliau prie jo darbavosi dizaineriai ir kt. asmenys. Buvo padaryti keli bandymai skrydžių metu: patikrintas medžiagos nusidėvėjimo laipsnis, specialaus mechanizmo, kuris išlaiko plakatą ir neleidžia jam vartytis, veikimas. Nors tai buvo tik šventės akcentas, tačiau ir jis pareikalavo nemažai laiko, darbo, pastangų, o svarbiausia – didelio noro.“

Aeredromas – šventa vieta

V. Veilentas prisimena, kad kunigo ir taip džiugiai pasveikinimą jaunimui skraidinusio lakūno kelias prasidėjo dar vaikystėje. Augo jis prie senojo Panevėžio aerodromo, iš kurio dabar jau nebegali kilti lėktuvai. „Aerodromas – šventa vieta. Iš čia kylama į dangų. Skraidymas ir kunigystė vienas kitam neprieštarauja – tik papildo, – teigia dvasininkas. – Taigi, net ir aerodrome Dievas prabyla į žmogaus širdį.“

Su mielu noru sutikęs pasitarnauti, LJD dalyviams ruošiant staigmeną, ir paklaustas, koks yra jo santykis su jaunimu, dvasininkas šypsodamas atsako: „Kuomet nematau savęs veidrodyje, prisiskiriu jaunimui. O paskui – truputėlį susigėstu. Ką reikėtų daryt? Gal kokią kepurę užsidėti?..“. Šventėje kunigas ir lakūnas jaunimui tiesiog linkėjo suprasti, kad bažnyčia yra kelrodis, kuris padeda nepasiklysti ir rodo geriausią kelią.

Turi daugybę pomėgių

Kun. Virginijus Veilentas – žmogus, apdovanotas gausybe talentų. Be pomėgio valdyti lėktuvą jis turi dar daugybę kitų užsiėmimų, kurie taip pat yra reikalingi jo kasdieninėje veikloje. Nemažai metų kunigas dirbo Vatikano radijuje kaip redaktorius ir vyriausiasis direktorius, žurnalui „Katalikų pasaulis“ rengė straipsnius.

V. Veilentas įrodo, kad klausant savo širdies ir Dievo balso, prabylančio į žmogų net ant pilko ir kieto asfalto galima atrasti tai, kas svarbiausia gyvenime – savo tikrąjį pašaukimą, kurį žmogus yra pakviestas įvykdyti šioje žemėje.

Kalbino LJD žurnalistė Rūta Jurkšaitė

Nuotraukos LJD fotografų Sonatos, Mindaugo ir Donato

Daugiau kaip metus veikia muzikinė grupė „Sacerdos“, kurios narai – penki kunigai – groja gitaromis, elektriniais vargonėliais ir būgnais, dainuoja ir sukelia auditorijos ovacijas, nes, kaip patys aiškina, tiesiog atlieka meditacines improvizacijas.

Apie dvasininkų muzikinę veiklą kalbamės su grupės „Sacerdos“ nariu, dainuojančiu ir grojančiu akordeonu, kunigu, Marijos radijo direktoriumi Kęstučiu Kėvalu.

- Kaipgi susikūrė grupė „Sacerdos“?

- Buvo keli kunigai, kurie nuo vaikystės planavo, na ir, svajojo groti. Pagaliau ir atėjo laikas, kai jie jau galėjo nusipirkt instrumentus. Kunigas Gintaras Blužas buvo pirmasis iniciatorius. Nusipirkęs būgnus jis pradėjo kalbinti mus. Ir jam pavyko! Bosine gitara grojančio dvasininko ieškojom ir tarp klierikų. Taip radom beveik visus reikalingus instrumentus ir jais grojančius kunigus.

- Ar kitose šalyse taip pat yra grojančių kunigų grupių?

- Teko girdėti, kad yra. Kai buvome Australijoje vykusiose pasaulio jaunimo dienose, išgirdome dainuojant kunigų grupę iš Airijos. Jie mūsų ausims skambėjo kaip tikri profesionalai. Mes jų atžvilgiu esame tik mėgėjai, tačiau grodami ir dainuodami taip mes skelbiame Dievo žodį.

- Šiemet Panevėžyje vykusiose Lietuvos jaunimo dienose jūs dalyvavote ir pasirodėte scenoje. Pristatyme buvo rašoma, kad „Sacerdos“ tiesiog turi svajonę groti jaunimo dienose. Kaip kilo ši svajonė?

- Iš tikrųjų tai buvo noras tuo džiaugsmu pasidalinti su kitais jaunais žmonėmis. Ir aišku, tai yra didelis, mūsų manymu, pasiekimas – jaunimo dienose pasirodyti prašomi tie, kurie yra geriausi. Mes tokie neesam, tačiau „Sacerdos“ yra specifinė grupė – tai mums ir padėjo. Svajonė, groti jaunimo dienose, buvo slapta, tačiau ji buvo atskleista ir svarbiausia – išsipildė!

- Kokią žinią norėjote perduoti jaunimui?

- Dievas ir tikėjimas yra didelio džiaugsmo ir vilties šaltinis. Tai skelbiant žmogus iš tikrųjų liudija didelę savimi tiesą, kad Dangaus karalystė gali būti ir tarp mūsų. Per muziką tai galima išgyventi ir pajusti. Dar daugiau – išgyventi vienybę su Dievu, nes mūsų giesmės ir yra skirtos Dievo garbinimui – ne tik pasirodymui. Norim jaunimui parodyti, kad muzikoje labiau yra svarbi ta dvasia, o ne technika ar sugebėjimai.

- Paprastai, koncertuose santykis tarp atlikėjo ir žiūrovo yra tiesioginis – vieni kažką rodo, o kiti vertina. Koks grupės „Sacerdos“ santykis su auditorija?

- Mūsų dainos arba giesmės gali pakviesti klausytoją įsijungti. Norisi kartu su juo pajusti tą šiltą nuotaiką, kurią muzika skleidžia. Mūsų idėja – visi kartu mes galime dalyvauti, dainuojant, plojant ritmą ar pan.

- Ar nėra baisi konservatyvi klausytojų reakcija į tai, kad scenoje groja ir dainuoja kunigai?

- Atsimenu, kai po pirmojo koncerto perskaitėm komentarus, tai šiek tiek išsigandom, nes buvo tikrai radikalių pasisakymų, kad mes šitaip grodami ir elgdamiesi tik demoralizuojam jaunimą. Tačiau vis tiek mes grojam jaunimui ir jaučiame jo reakciją. Tokiu būdu save padrąsinam, nes ta muzika mus įkvepia, o mes jaučiam didelį nuotaikos bei širdies pakilimą. Tuo pačiu tuo įkvėpimu mes galime dalintis ir su kitais.

Taip, gali būti, kad muzika nėra profesionali ir mes su tuo sutinkam. Nėra ji, galbūt, aukšto meninio lygio arba idėjos, bet paprastume irgi yra labai daug grožio. Ir tą grožį mes norim parodyti. Kartu yra ir kitokios muzikos žanrų, kuriuos mes taip pat mėgstame. Pavyzdžiui, klasikinę muziką ir choralą, pagaliau, bažnytinę muziką, kuri taip dažnai skamba ir mums yra sava. Tik grodami mes rodome, kad gali būti dar ir kitokia ne bažnyčiai skirta muzika. Ji taip pat yra skirta Dievo garbinimui.

- Koks, apskritai, šiuo metu yra kunigo vaidmuo? Jūs rodote, kad kai kurie stereotipai apie kunigus dabar turi sugriūti, nes nebeatitinka tikrovės. Tai tikrai labai drąsus žingsnis.

- Ačiū. Tikrai yra stereotipų apie kunigus, kuriuos sukuria ir patys kunigai, ir žmonės, kurie juos vertina. Bet laikai keičiasi. Keičiasi ir kunigystės, galima sakyti, formos. Tačiau esmė vis tiek išlieka ta pati – tarnauti žmonėms, būti tais, kurie rodo ir kviečia į Dievą, į tikėjimą. Tik formos jau atsiranda kitokios, pavyzdžiui, grojimas scenoje. Vis dėlto, tie stereotipai ne visada atitinka tikrovės, nes kartais žmonės patys nupiešia kunigą ir tarsi nurodo, kaip jis turėtų atrodyti, o po to stebisi, kad jis yra kitoks. Jeigu mes esame tokių stereotipų laižytojai, tai esame patenkinti. Kunigas turi būti šioje dienoje, neužsidaręs, bet atviras bendravimui, atviras kultūrai, turi tą kultūrą įtakoti ir kartu nešti antgamtinę žinią. Šioje mūsų veikloje tie du dalykai ir yra – nešame žinią tokiomis priemonėmis, kurios dabar yra suprantamos labiausiai.

- Kokiais dar netradiciniais būdais pasireiškia kunigo vaidmuo bažnyčioje?

- Yra kunigų, kurie su žmonėmis bendrauja įvairiomis formomis: kartu eina į kavinę, aplanko juos tose vietose, kur kunigo paprastai nematome, pavyzdžiui, krepšinio aikštelėje arba futbolo aikštėje, automobilių ar buriuotojų klube ir pan. Pažįstu vieną kunigą, kuris priklauso automobilininkų grupei. Jos nariai pradėjo jo prašyti ir krikšto, ir santuokos sakramentų, diskutuoti įvairiais klausimais. Viską įvertinus supranti, kad jei tas kunigas nebūtų tame klube, jis to nebūtų galėjęs padaryti. Ši priemonė tampa labai efektyvi jo paties misijai. Tai yra puiku!

- Iš kur jūs semiatės įkvėpimo?

- Įkvėpimas ateina kaip vėjas – nežinai, iš kur ateina ir kur jis nueina…

- Iš Šventosios Dvasios…

- Čia galima duoti visiškai evangelinius palyginimus, nes kartais melodija kyla iš giedro dangaus. Mes turime kelias giesmes, kurios atsirado visiškai netikėtai. Kai kurias vėliau pagražiname ir „nutapome tą paveikslą“ iki galo. Bet pagrindinė idėja, aš manyčiau, vis tiek ateina iš to paslaptingo įkvėpimo, kurį labai sunku apibūdinti, kaip jis atsiranda. Kartais būna toks blyksnis – staigiai kilusi patirtis, kaip gali gerai sugroti. Kartais jis pasirodo iš lėto: ateina per darbą, apmąstymus ir tas įkvėpimas didėja, auga. Aišku, kad tai yra Dievo veikimo ženklas, nes kur Dievas veikia, ten tu išgyveni džiaugsmo pilnatvę.

- Minėjote, kad kunigai bendrauja netradicinėmis formomis ir daro tai, kas jiems patinka. Jūs scenoje grojate akordeonu. Kada išmokote ir pradėjote groti šiuo instrumentu?

- Akordeonu pradėjau groti daug anksčiau, negu pajutau pašaukimą į kunigystę. O vėliau Dievas mane kvietė tokį, kuris jau moka groti akordeonu. Juo pradėjau groti nuo aštuonerių metų, kai pirmą kartą pamačiau pusbrolį, grojantį vestuvėse. Man taip užvirė kraujas, kad aš pasiryžau, tiesiog tą pačią dieną taip pat išmokti groti akordeonu. Manęs nepriėmė į muzikos mokyklą, nes buvau per jaunas. Todėl privačiai lankiau pamokas. Mano tėvai buvo, galima sakyti, man palankūs tokią dovaną suteikdami, nes aštuonerių metų groti mokykloje, kaip sakė, yra tiesiog pavojinga: „tu esi dar neišsivystęs laikyt akordeono“. Tačiau po kelerių metų įstojau į muzikos mokyklą ir ją baigiau. Dar porą metų grojau muzikos mokyklos akordeonistų ansamblyje. Esu turėjęs įspūdingų patirčių. Pavyzdžiui, grojau dainų šventėje, kur penki šimtai akordeonų grojo vienu metu. Taip pat pasirodydavau įvairiuose renginiuose ir koncertuose, grodavau tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje, Estijoje. Buvo smagūs laikai… Ir dabar yra smagu prisėsti ir pritarti. Tuo džiaugiuosi ir dalinuosi su kitais.

- Teko būti koncerte, kur jūs su akordeonu prie šios grupės prisidėjot. Ir tuomet buvo labai uždegantis pasirodymas: ir muzika ir žodžiai… Atrodo, atsistojo visa salė ir jau norėjo šokti…

- Tuomet buvo gana paprasti žodžiai ir muzika. Juos galima greitai įsiminti. Tai ir padėjo… Mes dar panaudojame ir šiek tiek triukų – pereiname iš vienos tonacijos į kitą ir vėl grįžtame. Tai vėlgi muziką pagyvina, o klausytojus sudomina. Yra įdomu, kad ta muzika, kuri įkvepia vieną, gali įkvėpti ir kitą. To mes ir siekiame!

- Ačiū už pokalbį.

Kalbino LJD žurnalistė Rūta Jurkšaitė

Nuotraukos LJD fotografo Donato

Šiais metais vykusiose Lietuvos jaunimo dienose Panevėžyje buvo pastebimi trys kunigai, kurie rodė, kaip jie sugeba dalintis savo pašaukimu, o kartu ir talentais, juos įgyvendinti, bendraujant su jaunimu ir visais žmonėmis.

Kun. Kęstutis Kevalas – muzikinės grupės „Sacerdos“ vokalas, grojantis akordeonu, „Marijos Radijo“ direktorius, Kauno kunigų seminarijos studijų dekanas ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas.

Kun. Virginijus Veilentas – karinių oro pajėgų kapelionas, meistriškai valdantis lėktuvą.

Kun. Algirdas Dauknys – Panevėžio rajono Naujamiesčio ir Berčiūnų parapijų klebonas ir Panevėžio radijo stotyje „Pulsas“ vedamos laidos „Laiko dvasia“ vadovas, Vatikano radijo atstovas Lietuvoje, o tarp tikinčiųjų dar žinomas kaip mąstytojas ir filosofuojantis dvasininkas.

Lietuvos jaunimo dienų (LJD) komanda kviečia susipažinti su šiais kunigais ir iš jų pačių išgirsti, kaip jie sugeba derinti pašaukimą kunigystei ir kitus savo pomėgius bei užsiėmimus.

Nuotrauka LJD fotografo Mindaugo

LJD Kryžiaus kelionė prasidėjo dar 2009 m. sausį ir užtruko pusantrų metų. Aplankęs visas septynias Lietuvos vyskupijas, dalyvavęs daugybėje pamaldų, palietęs ne vieną Dievo besiilginčią jauną širdį, LJD Kryžius pasiekė savo galutinį tikslą – Panevėžį. Čia jis draugėn subūrė savo aplankytuosius, taip pat tuos, pas kuriuos galbūt nespėjo pasisvečiuoti.

Dar jaunimo dienų išvakarėse prie kryžiaus rinkosi LJD savanoriai bei organizatoriai. Visi kartu meldėsi už artėjantį renginį, dalyvius, žvelgdami į Kryžių sėmėsi drąsos ir stiprybės prieš prasidedant darbams, prie jo nešė savo prašymus, atgailą, padėką. Penktadienio vakarą vyko procesija nuo katedros į nuolatinės adoracijos palapinę prie Cido arenos. Pirmasis pro katedros duris Lietuvos kariūnų rankose žengė LJD Kryžius. Jį lydėjo kunigai, vienuoliai, savanoriai ir panevėžiečiai. O pačiame iškilmingos eisenos centre – Švenčiausiasis.

Prasidėjus Lietuvos jaunimo dienoms, Kryžius visuomet buvo šalia dalyvių. LJD atidarymo metu iki Laisvės aikštės jis buvo atneštas kareivių ir atiduotas į jaunimo rankas. Jaunuolių rankų jūroje Kryžius pamažu plaukė link scenos. Visa tai nuostabiai atspindėjo, kaip Jėzus nusižemino ir nuolankiai atsidavė į žmonių rankas, leisdamas kiekvienam prie jo prisiliesti. Kryžiui pasiekus sceną visi buvo pakviesti sukalbėti maldą už Lietuvos jaunimo dienas.

Šeštadienį vakare prasidedant susitaikinimo pamaldoms Kryžius atkeliavo į Cido areną, kur jau iki pat renginio pabaigos melstis ir šlovinti Dievą rinkosi LJD dalyviai. Čia jis įsikūrė pačiame scenos viduryje primindamas, jog šio susibūrimo centre yra Jėzus. Šalia Kryžiaus nuolat būrėsi jaunuoliai, prie jo vyko šlovinimas, įvairūs liudijimai bei viso renginio kulminacija – Šv. Mišios.

Sekmadienio katechezės metu brolis Paulius Vaineikis kalbėjo: „Pažiūrėkite į Kryžių. Čia Jėzaus nėra. Ar žinote kodėl? Jis prisikėlė. Aleliuja!“. Tai daugybei maldai susirinkusių jaunuolių LJD Kryžius dar kartą bylojo apie tai, kad Kristus buvo ant jo prikaltas, numirė už viso pasaulio nuodėmes, ir prisikėlė. „Tad, jaunime, kelkis ir eik paskui prisikėlusį Kristų“ – per baigiamasias šv. Mišias kvietė kardinolas A. J. Bačkis.

LJD žurnalistė Monika Burokaitė

Nuotrauka LJD fotografės Laimos

“Belaukiant Lietuvos jaunimo dienų, melsdavausi už jas prašydama, kad kiekvienas atvykęs jaunas žmogus susitiktų Kristų. Patyliukais pagalvodavau, kad mielai ir pati susitikčiau, bet tuojau pat gėdindavau save ir sakydavau sau, kad man ir taip daug malonės, kad metas tarnauti kitiems. Tad su tokiu pasiryžimu laukiau Jaunimo dienų Panevėžyje ir negalėjau tikėtis, kad susitiksiu Jėzų visiškai man netikėtose vietose ir pačiu man netikėčiausiu būdu. Bet pradėsiu nuo pradžių.

Jaunimo dienose buvau atsakinga už viską, kas susiję su scena ir jos aptarnavimu. Rinkau žmones, garso ir šviesos įrangą, sudarinėjau renginio tinklelius, rūpinausi, kad visi muzikantai parepetuotų, laiku atvyktų, kad salėje laiku užgestų šviesos, kad viskas būtų apšviesta ir įgarsinta, kad filmas būtų laiku paleistas, kad treku važiuojantys dviračiai būtų apšviesti ir dar milijonu dalykų, kurių šiaip labai ir nesimatė. Bėgiojau tris dienas su dviem telefonais ir racija rankose po Cido areną ir svajojau, kad šios dienos greičiau pasibaigtų ir galėčiau bent kiek pamiegoti…

Pirmoji diena buvo tiesiog siaubinga… Sunkvežimis su visa įranga vėlavo 5 valandas, kai pagaliau atvyko – Cido arenos darbuotojai jo neįleido, nes ta firma nuo kažkokio senesnio renginio buvo skolinga už kažką… Sugaišom dar 40 minučių, kol išsiaiškinom kame reikalas… Kai jau pagaliau sunkvežimį įleido, arena pareiškė, kad neleis statytis aparatūros per naktį, o tai reiškė, kad renginys tiesiog neįvyks! Aš tarp pokalbių telefonu pradėjau poterius kalbėti… Žinau, kad komanda irgi meldėsi už tai, kad viskas išsispręstų, aš pati vaikščiojau ir kiekvieną laisvą minutę meldžiau Jėzaus, kad ką nors darytų. Ir mūsų maldos buvo išgirstos – arena kažkokiu būdu susitarė su įrangos nuomos firma ir mums buvo leista dirbti per naktį. Ačiū Jėzau! Vyrai darbavosi iki 4 valandos ryto, ir jau kitą rytą  galėjome laiku pradėti repeticijas.

Antrosios dienos metu viskas klojosi palyginti neblogai. Tai, ko per žioplumą ar nuovargį man nepavykdavo sužiūrėti – Jėzus pačiais keisčiausiais būdais sutvarkydavo. Na, kad ir toks paprastas pavyzdys – kažkokiu man nesuvokiamu būdu sugebėjau užsakyti 2 gitarinius kubus, nors turėjau užsakyti tik vieną. Gūžtelėjau pečiais, kai pamačiau, kad stovi du, bet kai atvažiavo repetuoti grupė „Aukštyn bures“ ir paaiškėjo, kad jiems būtinai reikia dviejų gitarinių kubų, tai tada tik pakėliau akis į dangų ir padėkojau Jam, kad sprendžia tokias buitiškas problemas! Mūsų Dievas – labai praktiškas Dievas ir scenos įrangoje tikrai nusimano!

Na bet po trumpo poilsio piktasis vėl kibo į darbą. Pagrindinis šviesų režisierius Tadas apie pietus išvažiavo į ligoninę, nes kažkas staiga su skrandžiu atsitiko. Ten jį iškart paguldė, prijungė lašelinę ir buvo aišku, kad šį vakarą jis negalės dirbti. Ačiū Viešpatie, kad Tadui pasidarė blogai tik dabar, o ne naktį! Mano galva tarsi pradėjo veikti dviem režimais – darbinis režimas, kitaip tariant bendravimas su žmonėmis, kalbėjimas telefonu ir pan., ir maldos režimas – mintyse nenutrūkstanti intencijos ir maldos gija už Tado sveikatą ir už renginio sėkmę. Tiesa, Tadas dar bandė grįžti į renginį, bet netrukus vėl išvyko, nes pasidarė dar blogiau. Ačiū Dievui, renginys puikiai pavyko, viskas įvyko laiku, o Tado padėjėjas puikiausiai susitvarkė su užduotimi. Mūsų Dievas apšviečia visus kelius!

Na o didžiausias stebuklas įvyko naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Kažkas paskambino ir paprašė ateiti į biurą, aš taip ir padariau. Atėjusi nelabai supratau, kam aš ten reikalinga, nes joks posėdis nevyko, nelabai ten kas su manim bendravo, nes visi savais reikalais užsiėmę buvo. Pagalvojau, kad jeigu jau esu čia, tai pasiklausiu ar viskas tvarkoj su rytdienos katecheze. Ačiū Tau, Viešpatie, kad aš ten buvau ir kad paklausiau! Pasirodo viskas pasikeitė, atsirado daug naujų dalykų, kuriuos techniškai paruošti mums prireikė beveik visos nakties. Tikėjime ir viltyje dirbome visą naktį, kad nuostabi br. Pauliaus katechezė būtų tokia, kokią ją matėte ir girdėjote. Labai gerai žinau, kad jei ne Viešpaties apvaizda apie pasikeitimus būtume sužinoję tik kitos dienos rytą, kai jau nieko nebūtume galėję padaryti. Aleliuja!

Dar vienas panašus pasakojimas. Penktadienį ilgalaikis savanoris Andžej paklausė, ar man ko nereikėtų iš kanceliarinių prekių. Paprašiau markerių ir tuščių kompaktinių diskų. Na kodėl prašiau markerių tai žinau – man jų tikrai reikėjo, bet kodėl paprašiau tuščių kompaktinių diskų – neturiu žalio supratimo… Andžej, žinoma, jų nupirko, tai aš juos su visais daiktais ir atsivežiau į areną. Pamenu, paskui dar pakilnojau juos ir gūžtelėjusi pačiais padėjau į savo daiktų dėžę. Patikėkit, kitą dieną 2 kartus prireikė per 5 minutes “iškepti” kompaktinius diskus ir nė vienas žmogus arenoje (išskyrus mane!) neturėjo tuščių kompaktinių diskų! Sakysit, kad sutapimas? Tikrai ne, Viešpats ir tuo pasirūpino! Šlovė Jam!

Dar daug istorijų iš Lietuvos jaunimo dienų galėčiau papasakoti, nors jų reikšmę pradedu suprasti tik dabar. Žinot, iki šiol, kai kas nors man gyvenime nesisekdavo, aš labai dažnai kreipdavausi į Viešpatį klausdama „kodėl mane apleidai?“, o per šį laiką aš supratau, kad kiekvieną akimirką, kai kažkas vykdavo ne taip, kaip reikėtų, Jis nešė mane ir mano nerimą, liūdesį ir kančią pasiimdavo sau. Tom keliom dienom Jis paėmė iš manęs visas baimes, nes tikrai jaučiausi, kad nėra neįmanomų dalykų. Nepaisant didžiulio nuovargio mes mokėjome vieni kitus palaikyti, vieni kitiems nusišypsoti, netgi pasitarnauti. Esu dalyvavusi ir dirbusi daugybėje renginių ir, patikėkit, dar nemačiau nė vieno renginio, kur komanda taip sutartų! Ir tvirtai žinau, kad to negalėtų būti, jei Jėzus nebūtų komandos narys.

Po visko, kai jau išsimiegojau ir atsigavau atėjo supratimas, koks nuostabus dalykas su manimi atsitiko. Aš supratau, kad pati to nejausdama, visas tas dienas aš kovojau kovą kartu su Jėzumi, kad Jaunimo dienos įvyktų. Ir nors stengiausi, kad jaunimas sutiktų Jėzų, aš pati stovėjau petys petin su Juo ir kažkokiu man sunkiai suprantamu būdu leidausi vedama ir nešama Viešpaties. Pirmą kartą gyvenime aš sutikau Jėzų ne žiūrėdama į Jį, bet žiūrėdama ta pačia kryptimi su Juo. Aš šlovinu Viešpatį už tą privilegiją ir dovaną tarnauti Jam ir žmonėms. Dabar viskas ką galiu, tai tik suklupti prieš Viešpaties kryžių ir pasakyti „ačiū“.

Nebe debiutinis logotipas

„Kelkis ir eik“ logotipas jau nebe debiutinis S. Knezekytės darbas Lietuvos jaunimo dienose. „Nesinorėjo vėl laimėti, kad nebūtų pasikartojančios autorinės stilistikos. Norėtųsi, kad kurtų jaunesni žmonės – juk dar keletas metų ir pati savo amžiumi netiksiu jaunimo dienoms,“- kalbėjo autorė, sutikusi dalyvauti konkurse, nes pati yra tikinti, todėl ir tema nebuvusi jai svetima. Logotipo idėja gimė beskaitant Šv. Rašto eilutes, kuriose rašoma, kaip paralyžuotasis nuleidžiamas pro praardytą stogą. Ši scena sukėlė aliuziją į ištiestą ranką.

Pasak S. Knezekytės, žalia – žemės spalva, senas simbolis, tinkantis žmogiškumui išreikšti. Dieviškumą iš tiesų turėjusi atspindėti auksinė, kuri yra ir Šv. Dvasios spalva, tačiau ji atrodžiusi kiek per solidi, o be to oranžinė tikusi dėl ryškesnio efekto. Tik ten, kur liečiasi viena į kitą ištiestų rankų pirštų galiukai ir oranžinė, ir žalia šviesėja tapdama geltona.

Vieninga scenografija

Scenografijos savanorių komandos darbas buvo matomas visose programos dalyse, pradedant atidarymu ir baigiant beveik vien rankomis darytomis padėkomis savanoriams. 20 savanorių stengėsi, kad viskas būtų gražu ir stilinga, todėl teko padirbėti daugiau valandų negu buvo numatyta. Keli žmonės darbavosi dar neatvykus į Panevėžį, likus 3 mėn iki Lietuvos jaunimo dienų.

Kuriant renginio scenografiją, apėmusią tiek erdvės apipavidalinimą, tiek plakatų, atmintinių ir lankstinukų dizainą, atspirties tašku buvo logotipas. Akcentuotos pagrindinės spalvos vienijo skirtingas erdves – adoracijos palapinę, miesto aikštę, Cido areną. Iš logotipo nužengusias rankas buvo galima matyti prieš renginį vykusių savanorių pamaldų metu (visi savanoriai gavo po žalią rankutę, ant kurios surašė savo intencijas, vėliau šios rankutės buvo sudėliotos į vieną didelę ranką) bei šlovinimo vakarą siaučiančių nuotaikos savanorių rankose.

Centre – kryžius

Pagrindinis visų jaunimo dienų simbolis – tai kryžius. „Iš tiesų ir mūsų gyvenimo centre yra kryžius – jį nešiojame, visos tarnystės yra savotiškas kryžius, – mintimis dalijosi O. Barakauskaitė. – Todėl ir stengėmės jį parodyti.“

Cido areną puošė 16 m ilgio ir 8 m pločio medžiaga, visą naktį specialiai LJD siūta savanorės Juditos rankomis. Pradinė idėja buvo tiesiog pakabinti draperiją, kuri atrodytų šventiškai, jaunatviškai ir atspindėtų logotipą. Tačiau galutinis rezultatas – savotiška vėliava, kurios centre – auksinis kryžius. Nors medžiaga užstojo sceną vienam sėdinčių dalyvių sektoriui, tai pasitarnavo kaip šiek tiek atribotos, meditacinės erdvės kūrimui.  Pasak O. Barakauskaitės, tie, kurie norėjo tiesiog klausytis muzikos, o ne stebėti šėlstantį jaunimą arba ieškojosi ramesnės vietos pasikalbėti su kunigais, rinkosi šią erdvę.

LJD žurnalistė Ugnė Kraulaidytė

Nuotraukos LJD fotografų Mindaugo ir Donato

Paklaustos, kodėl renginio vieta buvo pasirinktas būtent Panevėžio miestas, pašnekovės juokėsi, jog prieš trejus metus Klaipėdoje vykusiose Lietuvos jaunimo dienose daugiausia svečių buvo būtent iš Panevėžio, tad buvo nutarta jam suteikti privilegiją rengti šventę.  Tai proga susitelkti ir kartu veikti miestiečiams, atgyti religinei bendruomenei. Tai buvo matyti per LJD Panevėžyje.

Roberta teigė, kad jaunimo dienoms skirti renginiai atgaivino parapijų veiklas, suteikė galimybę pakeisti miestiečių požiūrį į jaunimą, ypač keitėsi jaunimo organizacijų požiūris. Jos renginio idėją sutiko pozityviai. LJD tapo galimybe atgyti ir pajaunėti pačiai Bažnyčiai. Panevėžietės teigimu, renginio tikslas – evangelizuoti, buvo pasiektas. Įgyvendinti renginį labai padėjo savanorių būrys, iš kurių 160 – Panevėžyje gyvenantis jaunimas. ,,Tai galimybė pakeisti požiūrį į stereotipais apipintą žiniasklaidos formuojamą Panevėžio įvaizdį,“ – sakė R. Daubaraitė.

M. Vyskupaitienė įvardijo ir bendrą Lietuvos jaunimo dienų tikslą – sukviesti jaunus žmones tam, kad jie išgyventų bendruomenės patirtį, sustiprintų tikėjimą. Tai galimybė jauniems žmonėms sustiprinti vieniems kitus, liudijant savo tikėjimą ir tęsti savo gyvenimą su tikėjimu ir Kristumi. Jaunas žmogus savo vidiniame pasaulyje kovoja kovą pats su savimi – vertybės, kurias jis puoselėja, prieštarauja aplinkai, kurioje jis gyvena ir tam, ką ji jam siūlo.

Lietuvos jaunimo dienų temą ,,Kelkis ir eik“ organizatoriai brandino apie metus laiko. Ši Lietuvos jaunimo dienų tema buvo pasirinkta ne be reikalo, ji atspindi šių dienų jaunimo aktualijas: draugystę, meilę, pasitikėjimą ir daug kitų vertybių.

,,Ji atsirado tarsi Dvasiai padvelkus“, – sako M.Vyskupaitienė. Ją palietė pasirinktos Evangelijos ištraukos veikėjų – keturių draugų pavyzdys. Juk šiuolaikinis jaunimas tikrą, nuoširdų draugą sutinka retai. Tikra, nuoširdi, ištikima draugystė jaunam žmogui mažai pažįstama. Ypač žmonėms, kurių situacija nėra įprasta: pavyzdžiui, paralyžiaus sukaustytiems. Būtent keturių draugų pavyzdys tarsi sukūrė Lietuvos jaunimo dienų 2010 temą.

Pradžioje siūlomų temų buvo ne viena, galiausiai liko dvi: ,, Kelkis ir eik“ ir ,,Tiesa padarys jus laisvus“. Jaunimas internetinėje erdvėje galėjo balsuoti už jiems labiau patikusią.   Vyskupai labiau pritarė temos pavadinimui ,,Tiesa padarys jus laisvus“,  kuri siejosi su Padėkos už laisvę metais. Tačiau jaunimas tarė savo žodį, balsavo už ,, Kelkis ir eik“. Vyskupai  galiausiai pritarė jaunimo sprendimui.

Apsisprendus dėl Jaunimo dienų temos pavadinimo buvo paskelbtas konkursas renginio logotipui bei himnui sukurti. Buvo pateikti reikalavimai, kurių laikytis turėjo tiek himno tiek logotipo kūrėjai. Galiausiai organizatoriai rinkosi iš dešimties himno ir dviedešimt aštuonių logotipo variantų. Buvo išrinkti nugalėtojai – logotipas, kurio autorė Silvija Knezekytė ir himnas, kurį sukūrė Justina Mikulytė ir Darius Žukauskas.

Pašnekovės atskleidė šiek tiek pasiruošimo renginiui detalių. Kiekvienose Lietuvos jaunimo dienose galima atrasti ką nors naujo programoje. Šie metai ne išimtis: į programą įtraukta katechezė, kurios idėja pasiskolinta iš Pasaulio jaunimo dienų. ,,Labai  svarbu perpasakoti jauniems žmonėms, ką reiškia Šventų Mišių auka. Net jei esi nepraktikuojantis katalikas, į bažnyčią nueiti tenka. Todėl svarbu žinoti, kas ten vyksta. Norisi, kad jauni žmonės labiau pamiltų tikėjimą ir būtų aktyvesni,“ – sakė Margarita. Nauja ir tai, jog piligrimais rūpinosi ir nuotaikos savanoriai, pagelbėję nedrąsiausiems piligrimams įsijungti į programą. Taip pat nauja šeštadienio vakarinės programos dalis, kurios šį kartą negalima vadinti koncertu, tai šlovinimo, maldos giesmėmis vakaras. Taip pat pirmą kartą Lietuvos jaunimo dienose dalyvavo ir jaunimas iš Rytų Europos šalių -  tremtinių vaikaičiai, kurie jau nekalba ir neskaito lietuviškai.

Vyskupas Jonas Kauneckas jiems visiems padovanojo po Naująjį testamentą, išverstą į lietuvių kalbą, kad tai juos paskatintų mokytis lietuvių kalbos, galbūt ateityje jie norės grįžti į  Lietuvą. Tai pirmas žingsnis į tikrosios krikščionybės puoselėjimą ir vertybių puoselėjimą. Sunku nešti nešti krikščionybę į tuos kraštus. Trylika jaunuolių neatvyko, nes jiems buvo prigrasinta, kad gali netekti darbo vietos, nebuvo suteiktos vizos išvažiuoti iš šalies. Šeimos, turėjusios juos priimti labai liūdėjo, kad negalės priimti svečių. Taip pat dalyvavo ir jaunimas iš Jungtinių amerikos Valstijų – išeivių vaikai.

Apgyvendinimo šeimose idėją organizatoriai pasiskolino iš Taize bendruomenės brolių. “Panevėžyje neturime tiek daug vietos mokyklose, kad galėtume priimti visus norinčius atvykti, – kalbėjo Roberta. – Po jaunimo dienų Klaipėdoje buvo daug gerų atsiliepimų apie šeimas, priėmusias svečius, nusprendėme pabandyti ir mes. Šeimos, apgyvendinusios svečius, labai pagelbėjo, jose gyveno apie tūkstantis jaunųjų piligrimų.”

Prabėgus vasarai, rugsėjo mėnesį organizatoriai rinksis į posėdį, skirtą aptarti įvykusias Lietuvos jaunimo dienas 2010. Taip pat bus aptariami Lietuvos jaunimo dienų, įvyksiančių po trejų metų, darbai.

Už nuostabų reginį turime padėkoti apie trims dešimtims renginio organizatorių, septyniolikai ilgalaikių savanorių ir dešimčiai koordinatorių Panevėžio mieste, kurie beveik trejus metus ruošė šventę tikinčiam jaunimui.

LJD žurnalistė Asta Kurganovaitė

4 dienos iki LJD

3 dienos iki LJD

2 dienos iki LJD

1 diena iki LJD

12 valandų iki LJD

viena valanda iki LJD

Nuotrauka LJD fotografės Justinos