Lietuvos jaunimo dienos 2010

Liudijimą apie LJD parašė Kristina Žaldokaitė, gospel choro “Sounds in G” vadovė, LJD ilgalaikė savanorė.

“Belaukiant Lietuvos jaunimo dienų, melsdavausi už jas prašydama, kad kiekvienas atvykęs jaunas žmogus susitiktų Kristų. Patyliukais pagalvodavau, kad mielai ir pati susitikčiau, bet tuojau pat gėdindavau save ir sakydavau sau, kad man ir taip daug malonės, kad metas tarnauti kitiems. Tad su tokiu pasiryžimu laukiau Jaunimo dienų Panevėžyje ir negalėjau tikėtis, kad susitiksiu Jėzų visiškai man netikėtose vietose ir pačiu man netikėčiausiu būdu. Bet pradėsiu nuo pradžių.

Jaunimo dienose buvau atsakinga už viską, kas susiję su scena ir jos aptarnavimu. Rinkau žmones, garso ir šviesos įrangą, sudarinėjau renginio tinklelius, rūpinausi, kad visi muzikantai parepetuotų, laiku atvyktų, kad salėje laiku užgestų šviesos, kad viskas būtų apšviesta ir įgarsinta, kad filmas būtų laiku paleistas, kad treku važiuojantys dviračiai būtų apšviesti ir dar milijonu dalykų, kurių šiaip labai ir nesimatė. Bėgiojau tris dienas su dviem telefonais ir racija rankose po Cido areną ir svajojau, kad šios dienos greičiau pasibaigtų ir galėčiau bent kiek pamiegoti…

Pirmoji diena buvo tiesiog siaubinga… Sunkvežimis su visa įranga vėlavo 5 valandas, kai pagaliau atvyko – Cido arenos darbuotojai jo neįleido, nes ta firma nuo kažkokio senesnio renginio buvo skolinga už kažką… Sugaišom dar 40 minučių, kol išsiaiškinom kame reikalas… Kai jau pagaliau sunkvežimį įleido, arena pareiškė, kad neleis statytis aparatūros per naktį, o tai reiškė, kad renginys tiesiog neįvyks! Aš tarp pokalbių telefonu pradėjau poterius kalbėti… Žinau, kad komanda irgi meldėsi už tai, kad viskas išsispręstų, aš pati vaikščiojau ir kiekvieną laisvą minutę meldžiau Jėzaus, kad ką nors darytų. Ir mūsų maldos buvo išgirstos – arena kažkokiu būdu susitarė su įrangos nuomos firma ir mums buvo leista dirbti per naktį. Ačiū Jėzau! Vyrai darbavosi iki 4 valandos ryto, ir jau kitą rytą  galėjome laiku pradėti repeticijas.

Antrosios dienos metu viskas klojosi palyginti neblogai. Tai, ko per žioplumą ar nuovargį man nepavykdavo sužiūrėti – Jėzus pačiais keisčiausiais būdais sutvarkydavo. Na, kad ir toks paprastas pavyzdys – kažkokiu man nesuvokiamu būdu sugebėjau užsakyti 2 gitarinius kubus, nors turėjau užsakyti tik vieną. Gūžtelėjau pečiais, kai pamačiau, kad stovi du, bet kai atvažiavo repetuoti grupė „Aukštyn bures“ ir paaiškėjo, kad jiems būtinai reikia dviejų gitarinių kubų, tai tada tik pakėliau akis į dangų ir padėkojau Jam, kad sprendžia tokias buitiškas problemas! Mūsų Dievas – labai praktiškas Dievas ir scenos įrangoje tikrai nusimano!

Na bet po trumpo poilsio piktasis vėl kibo į darbą. Pagrindinis šviesų režisierius Tadas apie pietus išvažiavo į ligoninę, nes kažkas staiga su skrandžiu atsitiko. Ten jį iškart paguldė, prijungė lašelinę ir buvo aišku, kad šį vakarą jis negalės dirbti. Ačiū Viešpatie, kad Tadui pasidarė blogai tik dabar, o ne naktį! Mano galva tarsi pradėjo veikti dviem režimais – darbinis režimas, kitaip tariant bendravimas su žmonėmis, kalbėjimas telefonu ir pan., ir maldos režimas – mintyse nenutrūkstanti intencijos ir maldos gija už Tado sveikatą ir už renginio sėkmę. Tiesa, Tadas dar bandė grįžti į renginį, bet netrukus vėl išvyko, nes pasidarė dar blogiau. Ačiū Dievui, renginys puikiai pavyko, viskas įvyko laiku, o Tado padėjėjas puikiausiai susitvarkė su užduotimi. Mūsų Dievas apšviečia visus kelius!

Na o didžiausias stebuklas įvyko naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Kažkas paskambino ir paprašė ateiti į biurą, aš taip ir padariau. Atėjusi nelabai supratau, kam aš ten reikalinga, nes joks posėdis nevyko, nelabai ten kas su manim bendravo, nes visi savais reikalais užsiėmę buvo. Pagalvojau, kad jeigu jau esu čia, tai pasiklausiu ar viskas tvarkoj su rytdienos katecheze. Ačiū Tau, Viešpatie, kad aš ten buvau ir kad paklausiau! Pasirodo viskas pasikeitė, atsirado daug naujų dalykų, kuriuos techniškai paruošti mums prireikė beveik visos nakties. Tikėjime ir viltyje dirbome visą naktį, kad nuostabi br. Pauliaus katechezė būtų tokia, kokią ją matėte ir girdėjote. Labai gerai žinau, kad jei ne Viešpaties apvaizda apie pasikeitimus būtume sužinoję tik kitos dienos rytą, kai jau nieko nebūtume galėję padaryti. Aleliuja!

Dar vienas panašus pasakojimas. Penktadienį ilgalaikis savanoris Andžej paklausė, ar man ko nereikėtų iš kanceliarinių prekių. Paprašiau markerių ir tuščių kompaktinių diskų. Na kodėl prašiau markerių tai žinau – man jų tikrai reikėjo, bet kodėl paprašiau tuščių kompaktinių diskų – neturiu žalio supratimo… Andžej, žinoma, jų nupirko, tai aš juos su visais daiktais ir atsivežiau į areną. Pamenu, paskui dar pakilnojau juos ir gūžtelėjusi pačiais padėjau į savo daiktų dėžę. Patikėkit, kitą dieną 2 kartus prireikė per 5 minutes “iškepti” kompaktinius diskus ir nė vienas žmogus arenoje (išskyrus mane!) neturėjo tuščių kompaktinių diskų! Sakysit, kad sutapimas? Tikrai ne, Viešpats ir tuo pasirūpino! Šlovė Jam!

Dar daug istorijų iš Lietuvos jaunimo dienų galėčiau papasakoti, nors jų reikšmę pradedu suprasti tik dabar. Žinot, iki šiol, kai kas nors man gyvenime nesisekdavo, aš labai dažnai kreipdavausi į Viešpatį klausdama „kodėl mane apleidai?“, o per šį laiką aš supratau, kad kiekvieną akimirką, kai kažkas vykdavo ne taip, kaip reikėtų, Jis nešė mane ir mano nerimą, liūdesį ir kančią pasiimdavo sau. Tom keliom dienom Jis paėmė iš manęs visas baimes, nes tikrai jaučiausi, kad nėra neįmanomų dalykų. Nepaisant didžiulio nuovargio mes mokėjome vieni kitus palaikyti, vieni kitiems nusišypsoti, netgi pasitarnauti. Esu dalyvavusi ir dirbusi daugybėje renginių ir, patikėkit, dar nemačiau nė vieno renginio, kur komanda taip sutartų! Ir tvirtai žinau, kad to negalėtų būti, jei Jėzus nebūtų komandos narys.

Po visko, kai jau išsimiegojau ir atsigavau atėjo supratimas, koks nuostabus dalykas su manimi atsitiko. Aš supratau, kad pati to nejausdama, visas tas dienas aš kovojau kovą kartu su Jėzumi, kad Jaunimo dienos įvyktų. Ir nors stengiausi, kad jaunimas sutiktų Jėzų, aš pati stovėjau petys petin su Juo ir kažkokiu man sunkiai suprantamu būdu leidausi vedama ir nešama Viešpaties. Pirmą kartą gyvenime aš sutikau Jėzų ne žiūrėdama į Jį, bet žiūrėdama ta pačia kryptimi su Juo. Aš šlovinu Viešpatį už tą privilegiją ir dovaną tarnauti Jam ir žmonėms. Dabar viskas ką galiu, tai tik suklupti prieš Viešpaties kryžių ir pasakyti „ačiū“.