Po LJD 2010 širdy nusėdo
džiugi ramybė. Pusę metų laukiau, vyliausi, ruošiausi, ir štai tos dienos praėjo (beje, tikiu, kad jos niekada nesibaigs, kol dalyviai brandins širdy pasėtus vaisius)…
Jaučiu išgyvenusi tikrą tikėjimo šventę, nuostabų įvykį, kurio metu galėjau stebėti atsivertimus, išgyjančias širdis, jaunus ir jau seniai tikinčius krikščionis, Dievo Tautą… Tai buvo puiki proga liudyti savo tikėjimą ir dar labiau užsidegti noru skleisti Gerąją Naujieną… Juk tomis dienomis mums skiepijo – Jo NĖRA ant Kryžiaus, Jis PRISIKĖLĖ . PRISIKELK ir Tu, EIK gyvenimu skelbdamas Jo Meilę!!! Išties, juk taip lengva gyventi Dievo Meilėje!! Vis naujai tuo įsitikinu!
Esu laiminga, kad būdama dalyve prisidėjau prie LJD „kūrybinės virtuvės“ – pasirodėme su pantomimo trupe bei atstovavome Kauno arkivyskupiją. Gera buvo lakstyti užkulisiais, repetuoti, stebėti dirbančius organizatorius, savanorius, justi jų darbą, pagalbą… Išgyvenau galingą bendrystę per darbą dėl Dievo ir Jo Žmonių.
Tas dvi dienas stengiausi kuo daugiau pagelbėti malda, buvimu, apkabinimu, būti Dievo rankomis naujai įtikėjusiam ar suklupusiam.
Nuostabiausias man buvo Kryžius, aplink kurį sukosi visi LJD įvykiai, kuris beveik dvejus metus keliavo aplink Lietuvą, ragino širdis maldai, būrė susirinkti, kvietė jaunimą, o šį savaitgalį tapo mūsų šventės centru… Kas nuostabiausia – ant Kryžiaus nebuvo Kančios… Kryžius, švelniai apšviestas išnirdamas iš arenos prieblandos, lyg švyturys liudijo Kristaus gyvavimą… Jėzus nebesikankino ant Kryžiaus, bet buvo nužengęs į mūsų tarpą – kiekvieno veide, širdyje ir prote buvo Jis!!!
Didelį įspūdį paliko šlovinimas, ta gyva į dangų kylanti giesmė Dievui, malda melodijoje… Stipri buvo nuolat šalia mūsų vykusi Švč. Sakramento adoracija. Nuostabu buvo regėti, kaip jauni žmonės adoruoti ateina pirmą kartą ir iš pradžių būna šiek tiek sutrikę, bet jau greitai priglunda prie Viešpaties ir atiduoda Jam savo gyvenimus…
Sujaudino išpažintis. Pačiai man jos dar nereikėjo, bet malonu buvo stebėti gausybę kunigų ir pas juos plūstantį jaunimą… Cido arenoje tikrai tvyrojo Dievo Gailestingumo dvasia!!!
Stipriai sujaudino akimirkos, kai visi kartu atlikome LJD himną, kartu šokdami… Tuo metu arenoje tikrai buvo kupina Šventosios Dvasios 
Visų LJD metu sakyti mokymai, temos, liudijimai, homilija ir katechezė buvo galingi elementai, atgaivinę mano protą ir širdį. Tikiu, kad tiems, kurie tikėjimo Tiesas girdėjo pirmą kartą, tai buvo raginimas pakilti iš dvasinio apsnūdimo… Tikiu, kad daugelis iš ties pakilo – kaip vieningai dalyvavome Mišiose, giedojome ir meldėmės… Vieningai vienas su kitu, bet svarbiausia – vieningai su Dievu…
Esu maldoje už visus mus, kurie skirtingais būdais prisilietėme prie LJD… Tegul mūsų gyvenimai būna ĖJIMAS, mokantis kitus KELTIS…
Eglė Karpavičiūtė, Kauno Pal. Jurgio Matulaičio parapija
Nuotraukos LJD fotografių Laimos ir Kamilės
