Publikuojame merginos, LJD savanorės Linos laišką Amerikos lietuvių bendruomenei, kuri ją prieš kelerius metus pakėlė iš, rodės, amžiams ją prikausčiusio patalo. Po septynerių metų mergina dėkoja už prisikėlimą ir džiaugiasi vėl girdėdama kvietimą “Kelkis ir eik!”
“Savaitgalį mano gimtajame Panevėžyje šurmuliavo Lietuvos jaunimo dienos, į kurias jauni žmonės rinkosi su šūkiu “Kelkis ir eik” (iš Evangelijos buvo pasirinkta paralyžuotojo išgydymo tema (Mk 2,1-12)). Lietuvos jaunimo dienose dalyvavau ir aš. Gal tai buvo paprastas sutapimas, gal tiesiog susidėliojo atsitiktinumai, bet aš vėl išgirdau tokį pat raginimą.
Prieš septynerius metus (birželio 26-ąją) mano kelionė sustojo… Patekau į autoavariją. Iš pradžių gulėjau tiesiog kelkraštyje, vėliau – ligoninėje. Buvau bejėgė kaip tas paralyžuotasis. Jei būčiau galėjusi mąstyti, kalbėti ir girdėti, tikrai nebūtų buvęs paralyžuotas mano tikėjimas. Tačiau sustojus kasdieniniams judesiams, sustojo ir mano maldos, mano pokalbiai su Dievu, mano prašymai ir atsiprašymai – visa, kas anksčiau man buvo įprasta ir reikalinga…
Tačiau šalia manęs tada atsiradote Jūs, Amerikos lietuviai. Nepažįstami, bet reikalingi… Jums užteko išgirsti žinią, kad esu viena, esu toli nuo namų, šeimos ir draugų. Kaip ir tam paralyžuotajam, tapot mano draugais. Jūs darėte viską, kad galėtumėt atnešti mane
prie Jėzaus. Rūpestis, aukos ir maldos Jus vienijo. Visos bendruomenės malda buvo sutelkta į vienintelį prašymą, kad prabusčiau, atsigaučiau ir išgirsčiau raginimą „Kelkis ir eik“. Jūs nepasidavėte gydytojų prognozėms ir nesitaikėt su mintimi, kad viskas yra beviltiška. Aš jau nebebuvau viena. Nuo ryto prasiverdavo palatos durys ir su kiekvienu iš jūsų kartu ateidavo gyvenimiškas šurmulys, judėjimas ir kasdieniniai rūpesčiai. Mane visa tai žadino… sunkiai, bet žadino…
Tikrai, po truputį budau. Pradėjau iš naujo mokytis kalbėti, stebėti, klausytis, rašyti, vaikščioti. S
varbiausia, kad aš pradėjau!!! Aš kėliaus ir ėjau! Iš pradžių buvo sunku, tačiau turėjau į ką įsitverti. Laikiaus įsikibus ne tik į jūsų rankas – man taip pat reikėjo jūsų dėmesio, jūsų rūpesčio, o kartu ir vargo… Bet svarbiausia, man reikėjo Jūsų maldos, kuri padėjo prabusti ir grįžti namo, į savo šeimą, ir toliau gyventi tuo, ko birželio 26-ąją buvau netekusi…
Aš išgirdau kvietimą „Kelkis ir eik“!
Ačiū Jums!
Lina”
