Iš Airijos atvykę Ronan ir Joanne Johnston‘ai – vieni laukiamiausių Lietuvos jaunimo dienų svečių. Šie jau 24 metus su kolektyvu koncertuojantys šlovintojai Lietuvą aplankė kartu su dukryte Naoise ir sūnumi Siun. Šeštadienio vakarą jie CIDO arenoje skyrė savo dainas tikinčiam jaunimui.
Ronan ir Joanne susituokę jau 20 metų, kartu įkūrė Airijos šlovintojų bendruomenę „Emmaus“, kuri 1997 metais Airijoje populiarumu nusileido tik roko grupei U2. Su kolektyvu prieš kelis mėnesius išleido muzikos albumą pavadinimu „LET’S NOT GO BACK TO EGYPT” (“Negrįžkime į Egiptą”), kuris yra keturioliktasis per 24 Ronan muzikavimo metus. Apie Lietuvą, muziką ir visą kitą likus kelioms valandoms iki pasirodymo, pašnekinome patį Ronan ir jo žmoną Joanne.
LJD žurnalistė: Mes žinome, kad atvykote iš Airijos; iš kurios jos dalies?
Ronan: Mes esame iš rytinės pakrantės, gyvename netoli Dublino, Wicklow miestelyje, kalnuotoje vietovėje. Ten labai miela ir jauku.
LJD žurnalistė: Kaip jaučiatės čia, Lietuvos jaunimo dienose?
Joanne: Tai mūsų pirmas apsilankymas Lietuvoje, tad esame susidomėję. Labai linksma čia būti, šis renginys labai didelis, matėme gausybę žmonių, gausybę tikinčio jaunimo, ir tai mus džiugina.
Ronan: Mes čia jaučiamės truputį keistai, štai prieš savaitę koncertavome festivalyje, kuriame buvo apie du ar tris tūkstančius žmonių, ir tai yra įprastas skaičius, tuo tarpu čia šis skaičius yra daugiau nei dvigubas.
LJD žurnalistė: Kaip jus sutiko lietuviai?
Ronan: Žmonės čia labai geri, tad ir mus sutiko nuostabiai. Buvo smagu girdėti jaunus savanorius, dainuojančius mūsų dainas, kol darėme garso patikrinimą. Jaunimas moka dirbti ir pramogauti vienu metu, tai tikrai pasakiška.
LJD žurnalistė: O kaip jums pati Lietuva?
Ronan: Mes nespėjome pamatyti labai daug, regėjome tik Kauną, kuris mums pasirodė labai gražus. Mūsų kultūros skiriasi, skiriasi architektūra, ji sukelia kitokius jausmus, jaučiama kita atmosfera – jūsų bažnyčios, keliai, miestai skiriasi nuo mūsiškių. Netgi maistas čia kitoks, jis nėra sunkus, kaip patys lietuviai mėgsta sakyti, tačiau jis kitoks – mums labai patiko cukrus, daromas iš cukrinių runkelių, nes mes tokio neturime, taip pat mus ir mūsų vaikus labai nustebino tai, kad čia yra raudona sriuba, ir aš pats stebėjausi kaip vaikas. Ir dar – jūs valgote šaltą sriubą, labai skanu ir mums neįprasta. Ji taip pat raudona ir labai skani. Visa kultūra skiriasi, mes esame iš vakarų Europos, o jūs – rytinė jos dalis, ir mums čia svečiuotis labai patinka.
LJD žurnalistė: Kaip manote, ar sugrįšite dar aplankyti Lietuvos?
Ronan: Taip, be abejonės. Yra visa istorija, kodėl mes čia atvykome – kalbėjomes su viena mergina, ir tik daug vėliau ji suprato, kad aš esu kažkuo garsus, jei neklystu, būtent ji mus ir pakvietė koncertuoti LJD. „Mes žinome visas tavo dainas, turime tavo albumus,“ – sakė ji. Man buvo smalsu, kaip atrodo Lietuva. Man patinka keliauti, ir nevargina per didelis dėmesys, nes mūsų grupelę retai kada atpažįsta. Mes leidžiame savo albumus be savo nuotraukų ant viršelio. Mes esame kolektyvas – vieni ateina, kiti išeina, mus jungia muzika. Tai taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl viršeliui surandame ką nors kito, o ne kolektyvo nuotrauką. Esame kiek anonimiški, tačiau mums svarbu, kad žmonės atpažintų ne mūsų veidus, o muziką. Pamenu, kartą žiūrėjau CNN kanalą, ir ten rodė apie nelaimingą atsitikimą centrinėje Amerikoje. Klausausi – o, žmonės ir ten dainuoja mūsų dainas, ir ne bet kaip – ispaniškai. Pagalvojau: „Oho, mes esame stipri jėga, jeigu mūsų dainos verčiamos į kitas kalbas ir žmonės jas dainuoja sunkiomis minutėmis“. Taip pat malonu buvo sužinoti, kad mūsų klausomasi ir Lietuvoje.
LJD žurnalistė: Koks yra jūsų muzikos siekis?
Ronan: Manau, mes vis kažką atrandame. Šie metai jau dvidešimt ketvirtieji mūsų kolektyvui, ir tik du žmonės nebuvo išėję iš kolektyvo visą jo gyvavimo laiką. Visi kiti judėdami įnešė kažką savito ir naujo. Turime bendrą tikslą – skleisti krikščionybę pasauliui ir šlovinti Viešpatį. Mes supratome, kad kelionės ir šlovinimas yra mūsų pašaukimas. Mums tai yra daug svarbiau už buvimą tiesiog atlikėjais. Žinoma, tiesiog atlikėjų taip pat reikia, kurie pasirodo dešimtims tūkstančių žmonių ir dainuoja apie meilę, tačiau mums mieliau pasirodyti mažesniai žmonių grupei, tačiau daryti tai su kilniu tikslu, žinant, kad esame tarp bendraminčių. Pradžioje mes buvome tik atlikėjai, ir patys nepajutome, kaip šlovinimas tapo mūsų gyvenimo tikslas. Bandome savo mintis kartu su dainomis perduoti kuo didesniai auditorijai. Mums patinka tai, kad būdami čia, Lietuvoje, girdime žmones, dainuojančius kartu su mumis. Mūsų dainos lengvos, jas sudaro tik šeši ar septyni žodžiai, tačiau šie žodžiai yra labai prasmingi. Kai lankėmės Lenkijoje, girdėjome žmones, dainuojančius mūsų dainas lenkiškai. Prieš ketverius metus mano draugas lankėsi Kenijoje, ir prie jo priėjęs čiabuvis ėmė dainuoti mūsų dainą kažkokia kalba, apie kurią net nesame girdėję – kaip jie tai sugeba? Juk jie patys tas dainas verčia, tačiau kaip tos dainos juos pasiekia? Juk tai tiesiog nuostabu. Prieš metus grupė Airijoje dainavo mūsų dainas indų kalba. Ir tai ne vienintelė istorija. Tokie pasakojimai įrodo, kad mūsų muzika pasiekia žmonių širdis, o būtent to mes ir norime.
LJD žurnalistė: Ar dažnai dalyvaujate tokiuose renginiuose?
Ronan: Taip, žinoma. Mes abu su žmona turime darbus – mano žmona yra mokytoja, o aš dirbu studijoje, tačiau abu stengiamės bent tris m4nesius per metus, dažniausiai vasarą, atsidėti keliavimui ir šlovinimui.
LJD žurnalistė: Jūsų kolektyvas yra nemažas – šiuo metu jį sudaro septyni žmonės. Ar nesunku keliauti?
Ronan: Taip, iš dalies tai yra sunkoka, tačiau tuo pačiu metu tai – nuostabu. Keliaujame lyg su savo šeima, su dalimi bendruomenės. Sunkioji dalis laukia tada, kai visiems kartu reikia taip susiplanuoti laiką, kad galėtume kartu išvykti, taip pat keliauti tokiai grupei neatsieina labai pigiai, tačiau viską atperka bendravimas tarpusavyje.
LJD žurnalistė: Ar daug turite gerbėjų?
Ronan: Taip, tikrai manau, kad taip. Mes tai matome socialiniuose tinklapiuose, renginiuose. Daugiausiai gerbėjų turėjome praeitame dešimtmetyje. 1992 metais išleidome netgi du albumus, jautėmes be proto populiarūs nuo 1995 iki 1999 metų, tuo tarpu išleidome šešis albumus. Keista suvo
kti, pažvelgus į praeitį, kad jaunuoliai, ateidavę į mūsų koncertus karjeros pradžioje, dabar jau yra tėvai ir į koncertus atveda savo vaikus.
LJD žurnalistė: Kaip jūsų muzika veikia jaunimą?
Ronan: Mes stengiamės parodyti jaunimui maldą. Mes norime tai daugybei jaunų žmonių, kurie mūsų klausosi, parodyti kelią pas Dievą. Mes juos linksminame ir tikimės, kad po to jie pajus, kad Dievas yra šalia jų.
LJD žurnalistė: Išleidote keturioliktąjį albumą. Kaip jaučiatės?
Ronan: Aš džiaugiuosi. Jaučiuosi išleidęs į pasaulį kažką naujo ir gražaus. Kalbant apie jį, atvykęs į Lietuvą, pamaniau, kad daina „Rise and Shine“ („Kelkis ir šviesk“) labai tiktų šiam kraštui. Panaši prasmė ir LJD šūkio – „Kelkis ir eik“. Visos šio albumo dainos yra labai gilios. Aš nenoriu tiesiog užlipti ant scenos ir pasirodyti. Aš noriu nušviesti žmonių širdis, noriu, kad jie melstųsi dainuodami kartu su mumis.
LJD žurnalistė: Kaip keitėsi jūsų muzika nuo pat pradžių?
Ronan: Vaikystėje mes visi norėjome būti roko žvaigždėmis, taip pat ir aš. Kai pradėjome kartu groti, patys nepastebėjome, kad tai tapo malda, šlovinimu, krikščioniškuoju roku, kaip tai pavadintų amerikiečiai. Stengėmės šios krikščioniškosios muzikos nesumaišyti su roku, tačiau ji vis labiau ėmė viršų. Vėliau, įrašinėjant albumą, nutarėme visgi į jį įtraukti ir tris šlovinimo dainas. Mes jas įrašėme. Tada nepastebimai tos trys dainos išaugo į dvyliką. Mūsų noras šlovinti buvo didelis. Kai albumą išleidome, nusprendėme pavadinti grupę taip pat, kaip ir mūsų bendruomenę – „Emmaus“. Tuo metu mūsų ant scenos būdavo labai daug, tačiau įrašinėjant trečiąjį ar ketvirtąjį albumą, iš trisdešimties žmonių liko gal tik septyni, ir šis skaičius tapo beveik pastovus. Ne visi mokėjo gerai dainuoti, ar groti gitara, grodavome dideliai publikai ir kartais nusigrodavome. Su ketvirtuoju albumu išmokome groti darniai. Tai buvo mūsų grupės evoliucija, kolektyvas labai keitėsi. Dievas mus išvedė į kelią, ir juo atėjome iki čia.
LJD žurnalistė: Kokia jūsų muzika dabar?
Joanne: Mūsų paskutinieji albumai kupini muzikos apie savęs ieškojimą, pasiklydimą, blogį, nuosmukius, tikras širdies raudas, maldas. Paskutiniaisiai dviem albumais mes norėjome parodyti, kad žmogaus santykiai su Dievu ne visada būna nuostabūs, mums gali net atrodyti, kad jam nerūpime, tačiau privalome juo tikėti, ir galų gale blogis pasitrauks. Dievas mums meta iššūkius, tikrina mūsų tikėjimą. Būna tokių dienų, kai viskas atrodo nuostabu – Dievas myli mane, man viskas sekasi, turiu viską ko reikia, tačiau būna ir nevilties kupinų dienų, apie kurias ir dainuojame. Šios dainos yra iš mūsų širdžių, mes patys pažinome tokių dienų, ir jomis negalima pasiduoti – privalu judėti pirmyn, tikint Dievu, nes po blogų laikų jis atsilygins gerumu.
Ronan: Viena svarbiausių mūsų dabartinio albumo minčių yra ta, kad kai kažkas šalia jaučiasi įskaudintas ar kenčia, turi padėti ranką jam ant peties ir tarti: „Aš suprantu, kad tai sunku, tačiau tu turi eiti, ir eik tik į priekį, Dievas tavęs laukia, neverk, jis padės tau išspręsti tavo bėdas“. Kartais reikia verkti kartu su verkiančiais, kartais kartu su jais džiaugtis, tačiau visad yra privalu būti kartu su jais. Būk pasiruošęs. Apie tai mūsų dainos.
LJD žurnalistė: Kam skirta jūsų muzika?
Ronan: Išties, rašydamas aš negalvoju apie klausytojus. Aš tiesiog sėduosi prie pianino, ir žodžiai savaime liejasi. Jie skirti Dievui. Apie klausytojus galvoju stovėdamas prieš juos – ar jie supranta, ar jie jaučia, šlovindamas kartu su jais, tačiau ne rašydamas. Mano muzika skirta Dievui, o jos atlikimas – klausytojams.
LJD žurnalistė: Ko galėtumėte palinketi LJD dalyviams?
Ronan: Eikite toliau iškėlę galvas, ir jauskite Dievą šalia.
Kalbino LJD žurnalistė Arnolda Vaitkutė
Nuotraukos LJD fotografų Mindaugo, Kęstučio Ž. ir Sonatos
Daugiau nuotraukų čia.
