Tema
KETURI EVANGELISTAI: Keturi vyrai nusprendžia atnešti Jėzui paralyžiuotą žmogų. (Bažnyčios tėvai čia įžiūri nuorodą į keturis evangelistus, kurie padeda žmogui prisiartinti prie gydančio Žodžio).
KETURI JAUNUOLIAI: Paralyžiuotojo draugai nenusimena. Jėzus pastebi šio ketvertuko tikėjimą ir geraširdiškumą. Nesunku įsivaizduoti, jog kalbama apie jaunus žmones, nes reikia jėgos, fantazijos ir lengvabūdiškumo tam, kad išardytum namo stogą, po kuriuo susirinkę žmonės. Mažų mažiausiai visi buvo apnešti dulkėmis. Tik jaunatviškas entuziazmas taip gali mąstyti. Suaugęs žmogus būtų pabijojęs galimų pasekmių bei namo savininko, o galbūt ir Jėzaus reakcijos, ir būtų suparalyžiuotas jau vien nuo tos idėjos.
NEŠTI KITUS – UŽTARIMO MALDA: Ar ne nuostabus tų keturių vyrų tikėjimas? Jie viską darė, kad savo paralyžiuotąjį draugą nuneštų prie Jėzaus. Ir praplėšę stogą, nuleido žemyn prie Jėzaus kojų. Tikriausiai ir Jėzus nusišypsojo, matydamas, kas dedasi ir tą paralyžiuotąjį artėjant prie Jo. Jeigu ne tų keturių vyrų tikėjimas, tai jų draugas nebūtų atsiradęs prie Jėzaus.
Mes turime per stogą nuleisti savo draugus, šeimos narius. Savo vaizduotėje matyti Jėzų sėdint ir prie Jo kojų atvesti visus, už kuriuos meldžiamės. Palikti juos ten su tikėjimu ir pasitikėjimu, kad Jėzus juos palies.
PAKLYDIMAS: „Nuodėmė“ hebrajų kalboje reiškia „nepataikymą į tikslą, paklydimą“. Todėl draugai ir atveda, atneša savo draugą, nes jis pats negali ateiti. Sutaikinimo tarnystė yra galimybė padėti surasti kelią pasiklydusiems.
DIEVAS LAUKIA ATEINANČIŲ: Gydymas ir atleidimas – tai du ryškiausi Jėzaus misijos aspektai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Jis gydė atvestus ir atneštus ligonius, bet pats jų neieškojo.
KAIP JIS DRĮSTA TAIP KALBĖTI? Iki Jėzaus atėjimo religiniame gyvenime vyravo nuostata, kad žmogus pats privalo išsivaduoti iš savo kalčių, įveikti jame slypintį blogį ir Dievui atsilyginti už žalą, kurią, nepaisydamas įsitikinimų, nuolat skleidžia aplink save. Tačiau Jėzus viską apverčia: užuot nurodęs, ką privalu daryti, tvirtina, kad Dievas pirmasis skuba atleisti. Tai krikščionybės esmė.
DIDESNĖ UŽ KALTĘ: Dievo meilė, apreikšta per Kristų, pasiekė tokį kraštutinumą, kad mes turėtume suprasti, kad Jo meilė išties beribė: pranoksta žmogišką supratimą. Ji platesnė už mūsų širdis ir didesnė už mūsų kaltę. Dėl to galime būti tikri, kad „nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 39).
LEISTIS BŪTI ATNEŠTAM: Jei norime būti Jo išgydyti, turime pripažinti, kad sergame. Galime būti išgelbėti, atpirkti, jeigu pripažinsime, jog tikrai to reikia. Dievas gerbia mūsų laisvę. Kas mano esąs teisus ir doras, tas atsiduria anapus Jėzaus įtakos sferos. Visa Evangelija, Geroji Naujiena netektų prasmės ir tikslo: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.“ (1 Jn 1, 8. 10).
ATSIKELTI / PATIKĖTI, KAD GALI ATSIKELTI: Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. Susitaikinimas yra nepaprastai svarbus ne tik Evangelijos skelbimui, bet ir pats sekimas Evangelija priklauso nuo jo. Jei negyvename Dievo atleidimu, ar pajėgsime nesavanaudiškai mylėti, ar galėsime, nepaisydami nesėkmių ir nusivylimų, kantriai tarnauti? Tik tas, kuris suvokia savo kaltę ir žino, kad jam atleista, gali mylėti savo priešą. Tas, kuris neįvertina nuodėmės tikroviškumo, patenka į ydingą nusivylimų bei agresijos liūną. Sutaikinimo žinia žmogui suteikia jėgų drąsiai pasitikti įvairius išbandymus bei užkerta kelią nevilčiai ir depresijai. Ji leidžia patirti, kad net būdami tikrai kalti, galime artintis prie Dievo ir tikėtis, kad niekada Jis mūsų neatstums. Tai yra naujo gimimo ir naujo sukūrimo patirtis.
