LJD2010 globėjas
Kas yra šventasis globėjas?
Tai lyg draugas: artimas ir tave suprantantis, galintis ir norintis visada tau padėti. Dažnai Kazimieras vaizduojamas kaip pasakų karalaitis, silpnas dėl ligos ir greičiausiai dėl to nuolat besimeldžiantis. Tačiau, jei išdrįstume nupūsti istorijos dulkes, kaip jis atrodytų šiandien? Pabandykime įsivaizduoti.
Augo turtingoje, „geroje“ šeimoje
Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. karališkuose Krokuvos Vavelio pilies rūmuose. Jo tėtis buvo Kazimieras III Jogailaitis, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis – taikus, santūrus, bet tvirtas savo nusistatymais. Jo mama Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus duktė – išsilavinusi, raštinga, tvirta katalikė. Kazimieras turėjo 5 brolius ir 5 seses.
Buvo gabus, gavo geriausią išsilavinimą
Kazimiero mokytojas kanauninkas Jonas Dlugošas savo auklėtinį vertino kaip gabiausią iš visų šešių brolių: „retų gabumų, atminimo vertos išminties bei kilnumo“. Kazimieras gerai pramoko lotyniškai, lenkiškai ir vokiškai skaityti, rašyti bei kalbėti. Buvo iškalbingas: sulaukęs vos 10 metų, Kazimieras sakė sveikinimo kalbą savo tėvui, o 14 metų – popiežiaus legatui, jį pasitinkant. Jis be abejonės būtų buvęs vienas labiausiai išsilavinusių to meto valdovų.
Buvo ruošiamas „aukštiems postams“
Kai Kazimierui sukako 13 metų, mama siekė, kad jis užimtų tuo metu laisvą Vengrijos sostą. Kaip būsimas sosto įpėdinis, jis paskelbė karą sostą užėmusiam vengrui Motiejui Korvinui. Kazimieras su kariuomene išvyko į Vengriją. Tačiau karas nepavyko. Menkai parengta jo kariuomenė turėjo trauktis, kariai iškriko ir plėšikavo. Nesėkmingas žygis, kurio metu Kazimierui teko būti plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininku, tapo dideliu išbandymu. Karą nutraukė popiežius Sikstas IV, pagrasinęs jo tėvui ekskomunika. Šis žygis Kazimierui buvo pirmoji ir paskutinė karinė ekspedicija, nesavarankiška ir nenusisekusi.
Atsisakė sosto, bet ne atsakomybės
Nesėkmė žygyje į Vengriją tapo lemtingu posūkiu. Nors visi aplinkiniai liudijo, jog Kazimieras turėjo visas valdovo savybes ir buvo tautos viltis, jis atsisakė karališko sosto bei garbės ir savo gyvenimą pavedė Dievo Motinos globai. Tačiau tai nereiškia, kad jis būtų visiškai pasitraukęs nuo valstybės reikalų. Jau nuo 17 metų Kazimieras tapo nuolatiniu tėvo palydovu kelionėse ir pagalbininku darbuose. Būdamas 23-ių, tėvui išvykus, Kazimieras du metus ėjo Lenkijos karaliaus pareigas. Valdydamas jis pasižymėjo išmanymu, teisingumu priimant sprendimus bylose, sumanumu. Jis sumažino valstybės iždo skolas. Būdamas geras diplomatas ir santykių specialistas, pagerino santykius su Roma.
Tvirtos valios ir apsisprendimo žmogus
Nors karaliaus rūmuose nestigo pramogų, Kazimierui jos nerūpėjo. Jis net laužė karaliaus dvaro etiketą: nevilkėjo „švelnių drabužių“, o kartais jo net nebūdavo galima prisikviesti pietų. Jis drąsiai gynė savo nuomonę ir tiesą, buvo atkaklus ir ryžtingas. Kasdien ragino tėvą laikytis teisingumo valdant karalystę ir nevengdavo ramiai jam pasakyti pastabų dėl neteisybės.
Po dviejų metų valdymo pradėjo akivaizdžiai silpti Kazimiero sveikata. Atsirado džiovos požymių. Kad sveikata pagerėtų, to meto gydytojai siūlė atsisakyti skaistaus gyvenimo, tačiau Kazimieras atsakė: „Geriau mirti negu nusidėti“.
Teisingas, jautrus ir dosnus
Poilsiui atvykęs į Vilnių, Kazimieras neužsidarė prabangioje savo namų aplinkoje. Jis asmeniškai rūpinosi miestų vargšais: šelpė ir guodė labiausiai nuskriaustus, ligonius, belaisvius, našles ir našlaičius. Per kiekvienas Mišias jis skirdavo auką ne tik bažnyčiai ar vienuolynui, bet ir vargšų globai. Toks jo socialinio solidarumo pavyzdys atkreipė dėmesį, kėlė nuostabą, dėkingumą. Ir džiova Kazimieras greičiausiai užsikrėtė bendraudamas su sergančiais miestelėnais, kareiviais, vargšais, nes niekas iš jo namiškių šia liga nesirgo.
Maldos žmogus
Gyvendamas Vilniuje, nemažą dienos dalį Kazimieras skirdavo maldai. Net naktį keldavosi melstis prie uždarų katedros durų. Kartais motina jį čia rasdavo užsnūdusį ant pliko grindinio. Kol sveikata leido, tenkinosi kietu guoliu. Mėgo tylią maldą vienatvėje.
Kazimiero mokytojas pirmasis pastebėjo ypatingą karalaičio pamaldumą: bendros vaikų maldos metu taip giliai susikaupdavęs, jog nepajusdavęs, kad liko melstis vienas. „Kelkis, šventasis jaunikaiti“, – kartą juokais taręs mokytojas kanauninkas Jonas Dlugošas, judindamas Kazimierą už peties.
Ištikimas iki galo
Vilniuje ir Trakuose Kazimieras praleido daugiau kaip pusę metų, tačiau sveikata negerėjo. Tuo metu motina dar bandė jį sutuokti su imperatoriaus Fridricho dukterimi, tačiau jis atsisakė. Tada karalienė Elžbieta su sūnumi išvyko į Krokuvą. Rogių keliu per Merkinę jie pasiekė Gardiną ir ten sustojo, nes Kazimiero sveikata labai pablogėjo. Karalaitis mirė jaunas, vos dvidešimt penkerių metų. Neilgas jo gyvenimas buvo labai intensyvus, visavertis, mobilus. Kazimieras buvo tikras dvasinis ir pasaulietinis savo žmonių valdovas, globėjas.
Ypatingas draugas danguje, jaunas kaip ir tu
Popiežius Urbonas VIII paskelbė Kazimierą Lietuvos dangiškuoju globėju, o 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskelbė jį „visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu, globėju pas Dievą“.
Drąsus šventasis
„Iš tiesų šiandien reikia drąsos būti krikščioniu. Juk jaunasis karalaitis ir yra drąsiųjų šventasis! Karališka garbė jam nesusuko galvos. Jis drąsiai atmetė turto ir žemiškos galybės kelią, kurį jam piršo kilmė. Jis nepasidavė rūmų intrigoms ir dvaro siūlomiems malonumams. Pagaliau jis atrėmė šeimos ir gydytojų įkalbinėjimus atsisakyti skaistybės, nors tai neva būtų padėję ligų kamuojamam kūnui. Štai kodėl Kazimieras gali įkvėpti mums drąsos pasakyti „ne“ tam, kas madinga, tačiau tuščia ir vienadieniška, vardan to, kas tikra ir amžina. Vardan Kristaus.“
Kardinolas Juozas Audrys Bačkis
(iš kardinolo laiško Lietuvos žmonėms Šv. Kazimiero jubiliejinių metų proga)
Parengta pagal straipsnius:
Mintautas Čiurinskas „Šv. Kazimieras: mūsų žinios ir stereotipai“, Ateitis 2009/ 3 (46).
Juozapas Blažiūnas „Šventas Kazimieras, Lietuvos globėjas“, (www.bernardinai.lt: Liturginis kalendorius 2009 03 03).
