Tema

Evangelija pagal Matą (Mt 14, 22 – 33)

Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.

Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“

Biblinės teologinės įžvalgos Lietuvos jaunimo dienoms 2007

„Drąsos! Tai aš“ (Mt 14,22–33)

14-ame skyriuje evangelistas Matas pradeda pasakoti apie Bažnyčios, kaip Dievo karalystės, užuomazgą.

Mt 14,22–33 – Jėzus eina vandeniu.

Evangelistas Matas, lygiai kaip Morkus ir Jonas , šį įvykį pasakoja siedamas su duonos padauginimo stebuklu. Matas aprašymą papildo scena apie Petro skendimą. Petras mėgina sekti Mokytoju, tačiau būdamas netikras dėl to, ką daro, ir bijodamas rizikuoja paskęsti. Šiuo pasakojimu Matas pabrėžia Jėzaus dieviškumą, pristatydamas Jį kaip Viešpatį, turintį galią gamtos jėgoms, panašiai kaip ir Jahvė Senajame Testamente . Evangelistas, pasakodamas tą pačią istoriją, kalba ir apie Bažnyčią, kuri tarsi laivas plaukia per audringą pasaulio jūrą lydima nematomo, tačiau išganingo, budinčio dieviškojo Viešpaties artumo.

Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį...

Stebuklingas minios pamaitinimas ir egzaltuotas žmonių elgesys taip uždegė ir sužavėjo mokinių vaizduotę , kad Jėzus, norėdamas juos nuo viso šito atitolinti, liepė jiems plaukti į kitą krantą, kad ir jų neapimtų minios nuotaika. Jėzus tiesiog prispyrė mokinius sėsti į valtį... ir pirma Jo irtis į kitą krantą, kol Jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas“. Minios šurmulys ir malda vienumoje. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi.

Tarp trečios ir šeštos valandos ryto Jėzus ateina pas mokinius žengdamas vandeniu. Jėzus parodo savo galią lygiai taip, kaip duodamas įsakymą vėjui nurimti .

Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.

Prisikėlusiojo Jėzaus pasirodymas Vakarienės kambaryje mokiniams sukels tą patį jausmą . Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“

Jėzus žodžiais Tai aš ne tik nuramina mokinius, kad jis ne šmėkla, bet ir leidžia pažinti save kaip Dievą, kuris valdo visą kūriniją . Nebijokite – ir Naujajame, ir Senajame Testamentuose apsireiškus Dievui tai dažniausiai vartojamas žodis. Juo Dievas nuramina žmones, kad išsklaidytų išgąstį, baimę ir sumaištį.

Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“

Petras nori patikrinti, ar tai iš tikrųjų Viešpats. Jėzus iš karto sutinka, Jis yra pasirengęs tuoj pat išsklaidyti mokinių nerimą ir sumaištį. Tačiau Petras pats nėra pasirengęs priimti ir šio stebuklo... Pats paprašęs šio ženklo, laikosi įsikibęs žemiškos tikrovės ir nėra pasirengęs tikėjimu žengti į susitikimą su Visagalio Dievo veikimu.

Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“

Į Petro pagalbos šauksmą Jėzus ištiesia ranką. Petro skendimo priežastis – silpnas tikėjimas. Jėzus išgelbsti Petrą pateikdamas labai rimtą klausimą: ko suabejojai?

Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.

Jėzus turi galią net vėją staiga nuraminti, kaip ir kitame pasakojime apie audros nutildymą . Jėzus siūlo pagalbą Petrui ir visiems mokiniams, jei jie visomis aplinkybėmis tikės ir pasitikės Viešpačiu.

Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ Mokiniai nebeabejoja, o įtikėję Juo kaip Dievo Sūnumi šiuo šūksniu Jį pagarbina.