Šlovinimo grupė ruošiasi Lietuvos jaunimo dienoms

Lietuvos jaunimo dienose šlovinimui vadovaus jungtinė Kretingos ir Vilniaus Bernardinų Pranciškoniškojo jaunimo šlovinimo grupė. Apie tikėjimą, šlovinimą ir Jaunimo dienų patirtį kalbuosi su šlovintojais Aušra Vitkauskaite, Agne Pociūte ir Romanu Sabakoniu.

– Ar seniai esate kartu kaip šlovinimo grupė?

Aušra: Vieni anksčiau, kiti vėliau pradėjome, tačiau rimtesne šlovinimo grupe tapome prieš trejus metus.

Agnė: Aš asmeniškai šlovinu nuo pat savo atsivertimo – penkiolikos šešiolikos metų. Šioje grupėje atsiradau prieš trejus metus ir labai dėl to džiaugiuosi.

Romanas: Man labiausiai patinka, kad nesame aiškią sudėtį turinti grupė. Galime keistis, pavaduoti vienas kitą. Esame daug žmonių, tad galbūt mūsų jėga ir yra gebėjimas improvizuoti.

– Kodėl jūs kaip muzikantai likote tik bažnyčioje grojančia grupe? Nenorėjote išbandyti kitų erdvių? Kodėl likote Bažnyčiai ir bažnyčioje?

Aušra: Aš nuo trylikos metų įsitraukiau į bažnytinę veiklą: giedojau vaikų ir jaunimo choruose. Taip pradėjus toliau viskas klojosi natūraliai. Toliau tobulėju muzikinėje srityje, o kitų sričių nelabai pažįstu ir nelabai noriu pažinti.

Agnė: Už profesionalius, muziką studijuojančius mūsų šlovinimo grupės muzikantus negalėčiau atsakyti, galbūt jie kada nors muzikuos ir kur kitur. Bet aš nesu profesionalė, niekada nesiekiau būti dainininke ir man pagrindinis, svarbiausias dalykas yra šlovinti Viešpatį. Jeigu galiu šlovinti Jį balsu, labai džiaugiuosi ir tą darau. Mes nesame tik bažnyčioje šlovinanti grupė. Pavyzdžiui, mūsų miuziklas „Emanuelis – Dievas su mumis“ yra platesnis, tačiau vis tiek evangelizacinis projektas. Arba pranciškoniški žygiai – jie nėra tarp keturių sienų esantis dalykas. Bet jei kalbame apie gyvąją Bažnyčią, tuomet taip, esame Bažnyčioje šlovinanti grupė.

Romanas: Aš groju ne tik bažnyčioje, nors bažnyčioje daugiausia. Nemanau, kad negalima groti kitur. Kartais susimąstydavau, ar „nenuvažiuosiu į lankas“ su ta pasaulietine muzika. Atrandu, kad bet kokia muzika yra dieviškas dalykas. Ir nebūtinai krikščioniškais tekstais tu gali kažką pasakyti. Su nekrikščioniška muzika savotiškai taip pat gali šlovinti. Jei tai skiri Dievui, tai gali būti šlovinimas. O bažnyčia yra savotiška dieviška scena

Koks privalumas būti ne šiaip scenos, bet šlovinimo grupe?

Aušra: Nuo pat muzikavimo pradžios koncertavimas žmonėms man asocijuodavosi su didžiule baime. O šlovinant Dievą bažnyčioje – viskas kitaip. Ten nesijauti, kad koncertuoji, ir tikrai negalvoji, ką apie tave pagalvos klausytojas. Nes žmonės, kurie yra bažnyčioje, ateina ne į tave pasižiūrėti, o kartu su tavimi keliauti.

Agnė: Taip, mūsų objektas yra kitas, ne publika. Žinoma, kaip šlovinimo grupė esame pagalba bendruomenei įsijungti į maldą. Bet mūsų objektas – Dievas, mes Jį šloviname. Galbūt dėlto nėra ir baimės. Taip pat džiaugiuosi, kad esame išmokyti Viešpačiui atiduoti tai, kas geriausia: geriausią aparatūrą, mikrofonus „Shure“, gražiausius balsus... Labai stengiamės, mokomės, kaip dainuoti, kad garsas atsirastų, kad nebūtų bet kaip. Mus moko ir Aušra, taip pat darėme stovyklą su Rosita Čivilyte. Įsivaizduoju, jog yra tokia tendencija ypač Katalikų Bažnyčioje, kad jei giedi Dievui, atrodo, kad to užtenka, jau tiek daug darai, kad giedi Dievui, ir gali tai daryti bet kaip – „miaukti“, „kniaukti“. Atrodo, kad užtenka viską daryti labai paprastai ir nebereikia stengtis. Betgi Dievui reikia atiduoti pačius geriausius dalykus. Ir kuo daugiau Jam atiduoti savo pastangų, laiko, troškimo, tuo daugiau iš Jo gauni.

Romanas: Sutinku, kad Dievas priima bet kokį, net ir labai paprastą šlovinimą, jei tai darai iš širdies. Bet aš asmeniškai svajoju apie kuo profesionalesnį šlovinimą. Šlovinimo centras yra Dievas, Jėzus, taigi šlovinimas yra neatskiriama ir mūsų dvasinio gyvenimo dalis. Tai – tiesioginis mūsų dėmesys Dievui. Mes Jį šloviname visu savo gyvenimu, bet čia tarsi ateiname Jam padėkoti. Kažkuria prasme šlovinimas yra daug džiugesnė muzika už pasaulietinę. Tu džiaugiesi Dievu, Jo darbais tavo gyvenime, džiaugiesi savo draugais ir žinai, kad Jis yra be galo daug jiems padaręs. Didelis džiaugsmas yra šlovinti.

Agnė: Sakoma, kad Dievui mūsų šlovinimo nereikia, Jam pakanka savosios šlovės. Bet mums patiems reikia Jį šlovinti, kad mūsų gyvenimai keistųsi. Manau, kiekvienas galėtume pasakoti, kaip šlovinant keitėsi mūsų pačių gyvenimai. Mes matome vienas kito, mūsų kaip grupės pasikeitimus. Tikrai Viešpats mus keičia per šlovinimą. Ir ne dėlto, kad Jam trūksta šlovės, bet dėl to, kad mums trūksta Jo šlovinimo.

Romanas: Dievui nereikia mūsų šlovinimo, bet Jam patinka.

Su kokiu bendraamžių požiūriu susiduriate?

Aušra: Mano bendraamžiai draugai dažniausiai yra tie, kuriems patinka šlovinti ir būti su Dievu.

Agnė: Man stovi prieš akis Kretingos jaunimas, kuris ateina pas mus ketvirtadieniais į jaunimo Mišias. Nežinau net kaip juos apibūdinti: „gotukai“, „pankiukai“. Galbūt Mišios jiems yra labiau nesuprantamas dalykas, bet per šlovinimą jie susikimba rankomis, džiaugiasi, yra liečiami giesmių, jų tekstų, muzikos. Labai neigiamų reakcijų neteko girdėti.

Romanas: Aš turiu įvairesnių draugų, bet vėlgi nelabai yra priešiškai nusistačiusių prieš Bažnyčią, prieš šlovinimą, prieš tikėjimą. Pažįstu nemažai abejingų Bažnyčiai, bet man pavyksta su jais draugauti, ir aš labiausiai džiaugiuosi jų tolerancija. Jie supranta, kad man tikėjimas, Bažnyčia yra svarbūs dalykai, ir mano šlovinimą priima natūraliai.

Būsite Lietuvos jaunimo dienų šlovinimo grupe. Ką jums tai reiškia? Kaip ruošiatės šiam renginiui?

Agnė: Man atrodo, didelė privilegija vesti šlovinimą visos Lietuvos jaunimui. Tai didelė Dievo dovana, kurios galbūt ir nesame verti. Ir didelė atsakomybė.

Romanas: Iš pradžių, kai išgirdau šį pasiūlymą, vaikiškai susižavėjau. Vėl bus didelis šlovinimas, „visu komplektu“ bandysime daryti kažką gražaus! Bet artėjant toms dienoms, jaučiame vis didesnę atsakomybę. Reikės labai rimtai pradėti ruoštis. Ir pirmiausia dvasiškai ruoštis. Pradėti melstis už tai.

Aušra: Laukia rimtesnis darbas su muzikantais, su vokalistais, o paskui bandysime visa sujungti. Mūsų instrumentinė sudėtis: klavišai, akustinė, elektrinė ir bosinė gitaros, mušamieji ir gal dar visokie barškučiai...

Romanas: Trepsėjimai, plojimai, šūksniai...

Aušra: Giedos jungtinė Kretingos ir Vilniaus Bernardinų Pranciškoniškojo jaunimo šlovinimo grupė. Taip pat mums didelis pastiprinimas, jog mielai sutiko dalyvauti solistė Indrė Dirgėlaitė. Labai džiaugiamės, kad suradome vieni kitus ir jau ne sykį kartu šlovinome. Nors dėl atstumų nėra lengva daryti bendras repeticijas, bet numatome keletą savaitgalinių stovyklėlių, per kurias kartu ruošimės.

Ar jau yra tekę vadovauti šlovinimui tokiuose dideliuose renginiuose?

Aušra: Vadovavome šlovinimui lietuvių katechezės metu Pasaulio jaunimo dienose Vokietijoje 2005 metais, bet šis renginys Klaipėdoje mums bus didžiausias.

Agnė: Kai kurie mūsų grupės muzikantai buvo LJD šlovinimo komandose Šiauliuose 2004 metais, Vilniuje 2000 metais, bet dauguma esame naujokai „didžiojoje scenoje“.

Kokia jūsų dalyvavimo Lietuvos arba pasaulio jaunimo dienose patirtis?

Agnė: Mano pirmosios Jaunimo dienos buvo PJD Paryžiuje 1997 metais. Toliau LJD Vilniuje ir PJD Romoje Jubiliejiniais 2000 metais, LJD Šiauliuose 2004 metais ir PJD Kelne 2005 metais. Man atrodo, kad bet koks, ypač tokio masto tikėjimo įvykis vienaip ar kitaip ką nors duoda. Tokiame renginyje išgyveni visokių dalykų, galbūt netgi ir tarp tų pačių katalikų jaunimą pamatai visokį. Bet patys stipriausi įspūdžiai yra geri: visuotinės Bažnyčios patirtis, susitikimas su popiežiumi, Bažnyčios įvairumo pamatymas, naujos pažintys...

Aušra: Aš dalyvavau dvejose Pasaulio jaunimo dienose Romoje ir Kelne. O Lietuvos jaunimo dienos man bus pirmosios. Todėl smagu bus sužinoti, kas tai yra ir palyginti.

Romanas: Aš esu buvęs tik vienose Jaunimo dienose, tai buvo ne Lietuvos, bet Pasaulio jaunimo dienos Vokietijoje. Svarbiausias ir labiausiai džiuginantis šitame renginyje yra labai paprastas dalykas – tai bendrystė, buvimas. Ir padrąsinimas, kad ne tik tu vienas savo parapijoje esi tikintis, ir ne tik tavo grupelė – penki, dešimt, dvidešimt ar trisdešimt – tiki, bet pamatai tą bendrystę, nes retai kada susirenka tiek jaunimo. O po to galima kažkiek tuo gyventi. Tikėjimo kelyje tas padrąsinimas ir tas nevienišumas yra labai svarbu. Galiausiai Bažnyčia tam ir skirta, kad žmonės dalintųsi, o tokie renginiai atlieka šitą funkciją.

Kaip manote, kuo skiriasi tikintis jaunimas nuo netikinčio?

Aušra: Tikintis žmogus yra džiaugsmingesnis, jis mato šviesą gyvenime. Netikintis žmogus neturi į ką atsiremti, kam pasiguosti. Prasideda įvairios depresijos. O tikintis turi viltį.

Agnė: Man atrodo, kad kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas ir Dievo mylimas. Mes neturėtume žmonių rūšiuoti pagal tikėjimo ar netikėjimo laipsnius. Kiekvienas turi viltį, tik gal ne visiems yra paskelbta Geroji Naujiena, arba ne kiekvienas yra ją išgirdęs savo širdimi.

Romanas: Aš sutinku, kad tikėjimas dažnai susiveda į žodį „viltis“. Paradoksalu yra tai, kad net liūdesyje galime džiaugtis, jei turime Dievą. Ieškodami Dievo valios su viltimi labai paprastuose dalykuose atrandame džiaugsmą. Viliuosi ir norėčiau, kad tikintis žmogus nuo netikinčio skirtųsi savo ramybe. Ypač šių laikų žmogui ramybė yra labai svarbi. Didžiausios šių laikų epidemijos yra depresijos, įvairios psichologinės ligos. Viliuosi, kad tikėjimas tikinčiam žmogui atneša ramybę gyvenime.

Kodėl vis dėlto reikia šlovinti Dievą? Kaip tai daryti?

Agnė: Man atrodo, kad Dievą reikia šlovinti, nes Jis yra vertas tos šlovės, Jam patinka, ir mums tai reikalinga ir išganinga. O kaip reikia šlovinti? Pirmiausia visu savo gyvenimu, tada visais talentais, kuriuos turi.

Romanas: Yra du pagrindiniai dalykai, dėl kurių aš šlovinu. Pirmas – dėkojimas. Dėkoti už kasdien gaunamas dideles ir mažas dovanas. Visa tai yra Dievo meilė. Antras dalykas – šlovinti Dievą už begalinę meilę, išlietą per Jo Sūnų Jėzų. Vien per tai gauname daugybę malonių. Šlovinti už Jėzaus meilę, už Sūnaus atidavimą, už tai, kad esame išganyti. Be visų dalykų, kuriuos Jis mums padaro kasdien, pats didžiausias dalykas yra tai, kad esame išganyti.

Aušra: Man šlovinimas padeda vėl patikėti, kad Dievas mane myli. Net jei suklumpi kokiame savo žingsnyje, šlovinimas atveria akis, ir vėl patikiu, kad viskas bus gerai.

Dėkoju už jūsų paaukotą laiką.

Kalbino Virginija Mickutė

Grįžti