Gerosios naujienos skelbėjams Vasario 17 d. Kristaus Karaliaus bažnyčioje Klaipėdoje Pranciškoniškasis jaunimas iš visos Lietuvos ir Evangelizacijos paramos fondas organizavo renginį „Jaunimas skelbia Gerąją naujieną Klaipėdai“. Iš plakatų švietė jaunų žmonių veidai, šiltai kviečiantys Klaipėdos žmones ateiti ir išgirsti jiems skirtą Gerąją naujieną. Šeštadienio vakarą Kristaus Karaliaus bažnyčia buvo pilna – iš visos Lietuvos suvažiavusios Pranciškoniškojo jaunimo brolijos, žiupsnelis „bažnytinio“ jaunimėlio, keletas vyresnio amžiaus žmonių... Bet maža buvo klaipėdiečių – tų, kuriems šis renginys ir buvo adresuotas. Ir vis tik iš susirinkusių žmonių kiekybės per drąsu būtų spręsti apie evangelizacijos kokybę. Dar vienas įrodymas, kaip šiuolaikiniam žmogui sunku, beveik neįmanoma perlipti per bažnyčios slenkstį. Jaunoji Bažnyčia, atrodo, kad nebeturime kitos išeities: jei norime pakilti ir šviesti, mums teks atidaryti savo langus, atverti duris, žengti į turgavietes, gatves, barus, sąvartynus – visur, kur dar yra gyvų žmonių. Nes panašu, kad bažnytinėje erdvėje jų labai mažai beliko. Nebeužtenka „šaukti nuo stogų“, reikia nuo „tų stogų“ ir nusileisti, vaikščioti tarp žmonių, bendrauti, kalbėtis, paliesti už peties, paimti už rankos, atsivesti. Šis renginys tapo tikru padrąsinimu – Gerąją naujieną gali skelbti ne tik kunigai. Jauni žmonės, tokie kaip tu ir aš, daugiau nei dvi valandas praleido liudydami vienas kitam savo tikėjimą. Tai, kas, rodos, yra taip intymu, taip asmeniška ir slapta, – santykis su asmeniu Jėzumi Kristumi, šiame pasaulyje turi būti iškelta viešai ir „pastatyta ant kalno“ kaip žiburys. Žmonės niekada nesusitiks su gailestinguoju Dievu, jeigu mes nesidalinsime, nepasakosime apie Jo meilę. Tik reklamos principai Evangelijos skelbėjui nėra tinkami, nes reklamose preke „besidžiaugiantis“ aktorius tikrovėje nebūtinai ją naudoja. O Gerosios naujienos skelbėjas turi ja gyventi, juk tikrasis skelbimas prasideda ne nuo žodžio, o nuo gyvenimo pavyzdžio. Ar elgiamės taip, jog kaip apaštalai skelbdami Evangeliją galėtume raginti žmones sekti mūsų gyvenimo būdu? Didelis iššūkis, su kuriuo teks susidurti kiekvieną dieną, nes kasdien iš mūsų bus pareikalauta apsispręsti už Jėzaus asmenį ir mokymą. Bet ar aš tikrai patyriau Gerąją naujieną savo gyvenime? Juk jei patyriau, jau negalėsiu tylėti, visa, net manyje tūnanti „akmeninė širdis“ ims šaukti apie beribę Dievo meilės dovaną, apie išprotėjusią Jo meilę. O jei labai trokštu, bet man nesiseka gyventi Evangelija, jei nesijaučiu vertas jos skelbti? Vis tiek yra verta ją skelbti, nes nėra nieko geresnio, ką galėčiau paskelbti. Ir kaip netikėta – skelbdamas Gerąją naujieną kitam, išties pirmiausia paskelbi sau pačiam. Tą vakarą Kristaus Karaliaus bažnyčioje skambėjo giesmės, buvo šokami šokiai, vaidinamos dramos – visa, kad toji Gerosios naujienos žinia dar giliau mus paliestų, užkabintų, sužeistų, pakeistų. Kodėl mes esame taip nelinkę keistis, tokie trumparegiai ir striukos atminties tikintieji? Patys niekada ir netaptume nė per trupinį geresni. Bet kai asmeniškai susitinkame Jėzų, Jis padaro tikrą stebuklą su mumis, mūsų širdimis, mūsų gyvenimais, mūsų tarpusavio santykiais. Adoracija – gėrėjimasis susitikus žmogaus ir Dievo žvilgsniui, yra tas žingsnis, kuris nepretenduoja į žinojimą ar supratimą. Netgi mūsų tikėjimas liks per mažas suvokti Visatos Karalių, susitalpinusį mažame duonos gabalėlyje. Tai yra nuostabos pripildytas buvimas, tiesiog buvimas... Galiausiai mažasis meilės kelias, nuolankus tarnavimas kasdieniniuose darbuose – tai, ką šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė pavadino „gėlelių barstymu“ Jėzui. Kokia daugybe gražiausių „rožių“, jaunieji Evangelijos skelbėjai, mes dar galime papuošti pasaulį! Virginija Mickutė, Pranciškoniškasis jaunimas
|